Basi vaikai dainuojantys afrikietiškas dainas ir žaidžiantys tuščiomis konservų dėžutėmis, šypsenos, pagarba, džiaugsmas susimaišęs su užmarštimi, visiškas neturtas, stiprūs kvapai, švarios, įspūdingai švarios miestų ir kaimelių gatvės, daugybė gatvės turgų, beduinai, arabai ir krikščionys visi kartu gyvenantys  harmonijoje, nesvarbu kiek jiems teko praeity iškentėt. Šalis, nors ir išvarginta nesibaigiančių karų ir 5 skirtingų šalių valdymo, didžiuojasi pagaliau esanti laisva. Orūs, bet kartu labai svetingi ir draugiški atvykėliams, išsilavinę, bet  labai neturtingi (šalis priklauso vienai neturtingiausių pasaulio šalių grupei) - šios šalies žmonių, kaip ir pačios šalies neįmanoma bus pamiršti. Daugybė stiprių jausmų , gerų tik gerų išgyvenimų  ir įdomios patirties. Tokią tad atsiminsim šią mažytę ir tokią išsiskiriančią mūsų kelionėje šalį ERITRĖJĄ...

Apie viską iš pradžių...

Atvykę į Massawą( Eritrėjos pagrindinis uostas) dar gerai nežinojom, kiek dienų joje norėtume užtrukt. Orai žadėjo vėjų iš pietų krypties pasirodymą, tad nenorėjom tokios progos praleist. Pasinaudodami  jais tikėjomės  įveikti kuo daugiau mylių Raudonosios jūros sąskaita. Tačiau tik ką atvykę iš šalimais stovinčios danų jachtos'CRIAN' sužinojome, kad pietų vėjai pasirodyti užtruks, tad turime geras 4-5 dienas apžiūrėti šią pirmąją mūsų lankomą Afrikos šalį.

Taigi pirmiausia kaip visada popieriai. Už stovėjimą uoste( inkaruotis šiais metais uždrausta ir visos jachtos turi švartuotis šalia uoste esančios krantinės)  paros mokestis- 15$( tačiau jokių patogumų, nei dušo, nei elektros,  nei vandens...), Eritrėjos viza- 40$ žmogui( tačiau ji nereikalinga jeigu Massavoj užtruksi ne ilgiau kaip 48 h. ), keliavimo po Eritrėją leidimas- 1 $. Vandens uoste nėra, tad jį reikia pirkti( pigu, nes kainos neastimenam:), o va su dyzeliniu kuru kiek sudėtingiau. Nepaisant gana aukštos jo kainos( 1.15$ už litrą  gal ir nėra labai labai daug, bet kai šalimais esančiam Sudane jį parduoda už 0.70$ tai gaunas nemažas skirtumas) norint jį gauti reikia eiti rašyti specialų prašymą ir galiausiai tai gali užtrukti nuo vienos iki nežinia kiek dienų, kol jį pristatys į laivą.

Taigi ir vėl išlaidos, bet kada daugiau pasitaikys galimybė sugrįžti į šią egzotišką ir tokią visų užmirštą šalį?

       MASSAWA: pagrindinis Eritėjos pakrantės miestas ir uostas kartu. Miestas, sudarytas iš dviejų viena su kita sujungtų salų  ir  žemyno dalies, buvo vienas iš labiausiai paskutinio ( rašom paskutinio, nes iki jo šalis priklausė egiptiečiams, vėliau  otomanams, anglams ir  italams) karo su Etiopija nukentėjusių miestų. Ir patikėkit nereikia nė skaityti apie tai jog įsivaizduotum kiek žalos jis pridarė. Užtenka pasivaikščiot įspūdingo Masawos senamiesčio gatvelėmis ir visa tai savo akimis pamatyti. Didingi arabiško stiliaus pastatai(likę iš otomanų karaliavimo šalyje laikų) ir tikros pilys, arkų kolonados, ornamentais išgražinti balkonai- visa tai dabar apgriuvę, apleista, ne viename pastate matosi bombų išmuštos autentiškos skylės, apšaudyti namai, tuščios langų angos, įgriuvę stogai. Sunku įsivaizduoti, kaip gali karas sugriauti tokį didingą ir aukštos klasės architektūra pasižymėjusį miestą. Dabar čia tuščiose namų angose žaidžia vaikai, tarp aptrupėjusių kolonadų įsikūrusios mažytės vietinės  kavinukės ir parduotuvės. Tačiau nepaisant viso to skurdo ir griuvėsių aplink, mieste vis dar išlikęs didingumo įspūdis ir nemeluosim, bet vaikštant jo gatvėmis negali atsigrožėti nors ir baigiančių sugriūti,  bet vis dar  išdidžia praeitimi dvelkiančių pastatų grožiu.

Miesto žmonės draugiški, paprasti ir pagarbūs. Neturtingi, tačiau neskaitant vaikų, nesutikom nė vieno prašančio  pinigų.  Jų akyse nesimato liūdesio , priešingai, akys šviečia viltimi, noru geriau gyvent, kova už tai ką turi ir siekimu būti žinomiems pasaulyje. Taip pat jose matosi nuovargis, ypač moteryse, nes gyvenimas, kad ir laisvoje šalyje jiems nėra lengvas. Visi iki vieno, tiek vyrai tiek moterys, nuo 17 iki 45 metų yra priversti tarnauti armijoje, visi gauna vienodą menką atlyginimą ir jokios galimybės uždirbti daugiau. Tačiau kas įdomiausia  tai, jog ir gyvendami tokiame skurde žmonės moka linksmintis. Miesto kavinėse nuolat rasi vyrus geriančius žymiąją Eritrėjoje augančių pupelių machiato kavą ir žiūrinčius į gatvėje išneštame televizoriuje futbolą. Nuo paskutinių kolonizatorių Italų laikų visoje šalyje išliko paprotys kavinėse tiek rytais tiek pavakary gerti stiprią kavą. Kavinukių čia pilna nors  jos ir labai paprastos- keli plastmasiniai stalai išnešti į lauką ir tiek. Lankosi jose tik  pagyvenę vyrai , nes visi jaunesni dirba kur nors paskyrus armijai , o moterys slaugo vaikus ir rūpinasi buitiniais dalykais.

Taip pat reikia paminėt, jog Eritrėja turi savo labai skanų ir pigų  alų ir vietinį džiną! Taip taip. Ši šalis parduoda ir vartoja alkoholį, tačiau per visą Eritrėjoje buvimo laiką nematėm nė vieno girto žmogaus. Eritrėjoje vartoti alkoholą religija leidžia, nes dauguma šalies žmoniu yra krikščionys, kas iš tiesų daro nemažą įspūdį žinant, kad iš visų pusių ją supančios šalys yra musulmoniškos. Mes žinoma tuo pasinaudoję ne kartą buvome užsukę į vietines kavinukes paskanauti tiek stipria, labai labai stipria kava ( pagal kapitono skonį) ir šaltu alumi. Alaus kaina kavnėje čia tik 15 nakfų(vietinė moneta) , kas lygu 0.4 $, kavos puodelio- 0.2$.....tad galėjom pataupyti jachtos atsargas ir pasimėgaut vietinių žmonių draugija ir pokalbiais. Dauguma gyventojų čia puikiai šneka angliškai, nesvarbu jauni ar pagyvenę, ir nuo Italų buvimo šalye laikų- itališkai. Na, o oficiali šalies kalba vadinas tigrynia, kurios hieroglifai( kaip mes juos vadinam) buvo vieni gražiausių, kokius tik esame kur matę.

Tiesa, kas dėl vietinių pinigų, tai oficialus jų kursas būtų 1$=15 nakfų, tačiau juodojoje rinkoje, o tai yra keičiant pinigus gatvėje( žmonės patys priena  ir siūlo juos pakeist) galima pakeist 1$ -45 nakfos. Skirtumą patys matote, mes aišku pasinaudojome antruoju variantu.....

ASMARA, ŠALIES SOSTINĖ.

Į šį miestą, esantį 100 km atsutmu nuo Massawos 2300m aukščio kalnuose susiorganizavome važiuoti kartu su CRIAN ir FREE SPIRIT jachtų komapnija....2 lietuviai, baskas, danų pora , amerikietis ir Amy iš Pietų Afrikos. Įdomi kompanija. Važiavom vietiniu autobusu 4 valandas kildami įspūdingo grožio kalnais sostinės link. Super įsimintina kelionė! Autobusas iki pilnumo pripildytas žmonių, moterys su vaikais ir nešuliais, beduinai nuo galvos iki kojų apsirengę baltai keliaujantys į pakeliui esančias dykumas ir dar daugybė kitų įdomių veidų supo mus. O vaizdai pamatyti pro autobuso langą ilgai mums nepasimirš. Neįsivaizduojat kaip stipriai gali pasikeist  peizažas kylant ir kylant aukštyn. Nuo nesibaigiančių Massawa supančių dykumų su joje besiganančiomis ožkomis ir kupranugariais, iki neįtikėtinai žalių kalnų ir galiaiusiai plyno akmens kalnų viršūnėje. Neįtikėtina, bet sostinė įsikūrus pačioje pačioje kalnų viršūnėj, tačiau atvykus į ją susidaro vaizdas, jog miestas stovi plynoje lygumoje, nes visi šalia esantys kalnai lieka jos apačioje ir horizonte nieko nematyti. Klimatas irgi pasikeitė drastiškai. Į miestą atvykom jau sutemus, tad išlipus iš autobuso visi skubėjo vilktis megztinius, autis batus, ir rištis šalikus, nes oro temperatūra priminė Lietuvos vėlyvą rudenį, brrrr....Buvom pamiršę, ką reiškia šaltis. Tačiau dienomis pakilus saulei oras vėl čia įšyla tiek, jog pagaliau ir vėl prisimeni kad esi Afrikoje.

Asmaroje praleidom vieną dieną ir vieną naktį, nes miestas nors ir aprašytas, kad turi vos ne milijoną gyventojų, mums nepasirodė toks didelis. Ir iš vis visumoje mums vis tik labiausiai patiko pati kelionė į jį nei pats meistas. Asmaroje  tikėjomės išvysti ginybinėmis sienomis apjuostą senamiestį, saiuras gatvytes ,  Italijos miestams būdingas aikštes( jis buvo pagridinis Italų kolonizatorių miestas, tad galite suprasti kodėl tikejomės visa tai pamatyt), tačiau iš tiesų jame be pagrindinės  pilnos kavinių modernios gatvės  ir kelių bažnyčių nieko tokio senoviško pamatyti ir neteko. Patiko labiau jame paprastų vienaaukščių gyvenamųjų namų kvartalai, gatvės turgus ir mažos kavinukės nei ta nerasta miesto  didybė. Griuvėsių jame irgi nėra, nes paskutinio karo metu jis buvo Etiopijos  beveik nepaliestas...

Kuo tikrai jame mėgavomės, tai vietiniu maistu  ir skaniu šaltu alumi. Nuo italų laikų čia išliko daugybė picerijų ir pasta restoranų , kuriuose patikėkit picos daromos išties labai labai skanios( ir pigios)......o iš vietinių maistų čia populiaraiusia ožkos mėsa ir keisto skonio didžiulė lietinį blyną primenanti duona. Na ir kavinės kavinukės. Ir kava. Mieste  radome net tikros Eritrėjos kavos partuotuvėlę, kurioje tau prieš pat akis sumala pupeles. Nusipirkome net 2 kg šios kavos. Eritrėja dar ilga ilgai kvepės mūsų jachtoje.

Taigi tokia mūsų patirtis Eritrėjoje. Be visa to, ką aprašėm nesinori pamiršt paminėti labai mums padėjusį mūsų draugą eritrėjietį Jonhy, kurio dėka pokalbių prie kavos puodukų kavinėse metu sužinojome daug daug apie šalį, išsikeitėme pinigus ir paskutinę dieną prieš išvykstant buvom pakviesti išsimaudyti į jo namus....Kibiras gėlo vandens, plastmasinis puodas,  iškasta skylė žemėje ir kaitri saulė virš tavęs vietoj rankšluosčio. Viskas taip paparasta, bet kam reikia ko nors daugiau?