Lapkričio 8 d.
Jau Singapūre (čia foto)
Sveiki
Ačiū Dievui baigėme savo Indonezijos etapą: sėkmingai susitvarkėme išplaukimo iš Indonezijos popierius "check out" Belitung salos sostinėje, Tanjungpandan mieste. Labiausiai padėjo tvarkant popierius, kaip ne keista, mano dukters šviesūs plaukai.

Anksti ryte tiesiog įlindome į Tanjungpandan uostą ir užsiinkaravome žvejų uosto akvatorijoje. Kuomet išlipom su valtelės pagalba į krantą, vietiniams tai buvo nedidelis šokas. Pasirodo: čia pirmą kartą jachta sugebėjo įplaukti į uosto vidų (seklumos ir labai prastai pažymėtas farvateris). Na ir dar pamate Rasą ir jos saulėje išblukusius šviesius plaukus. Kuomet apsilankėme uosto administracijoje, tai jauni uosto vadybininkai tiesiog prilipo su fotoaparatais prie Rasos. Na, o jau apie išplaukimo popierių tvarkymą - jokių problemų, kai to prašo tokia graži šviesiaplaukė…

Na, o pats miestas vėlgi įdomus. Pirma: tai ne turistinis miestas ir būdami jame turistų nematėme. Indonezijos žmonės ypatingai draugiški ir visuomet šypsosi. Kartais net nepatogu vaikščioti po jų gatveles: visi į mus žiuri, mojuoja ir sveikinasi - hello mister arba hello missis. Deja, jų anglų kalbos žinios čia ir baigiasi. Visuomet kai norime ką pirkti, tai duodame jiems popieriaus ir tušinuką, kad užrašytų kainą. Turistinėse salose - Bali, Lombok ar Gili Air, visur reikėjo dėl kainos derėtis, kartais nuperki 3 - 4 kart pigiau negu prašė, bet čia, Tanjungpandan, kur nėra turistų, jie nesideri. Bet, aišku, ir kainos mažos, skirtos vietiniams. Na, o Tanjungpandan žuvies turgus mus tiesiog pritrenkė: tiek įvairiausios šviežios žuvies, krevečių, krabų niekur dar nemačiau. Pageidaujant, tau žuvį iš karto išvalo, sukapoja, jei nori padaro faršą - na žuvies mėgėjams tai rojus. Kainos irgi vietinės, žemos: 1 kg super geros žuvies - 2 ar 4 Lt. Aš vis vaikščiodamas po šį žuvies turgų svajojau - mano gimtoje Šilutėje, senojo turgaus aikštėje, stovi toks paviljonas, upėje pilna žvejų laivų ir daug, daug žuvies. Ką gi - pasvajot galima...

Aišku, labai ir labai gaila buvo palikti Indoneziją. Tai didžiulė šalis, apie 30 000 salų, virs 200 milijonų gyventojų. Mes gi aplankėm tik mažą dalytę šios šalies (buvome užsiinkaravę tik 12 kartų, tiek pat ir salų aplankėme). Labai dar norėjosi aplankyti ir Kalimantan salą, su orangutangais, taip pat Borneo, po to dar ir dar kitas salas - bet kaip jau šioje kelionėje įprasta: vėl keliam inkarą ir plaukiam toliau vakarų kryptimi, link namų: kelionės ir orų laiko grafikas kaip vėzdas virš galvos, vis skubina...

Išplaukėme iš Tanjungpandan po pietų, su palankia atoslūgio srove. Kelią tarp seklumų jau žinojome, viskas paprasčiau. Senukas jachtos variklis VOLVO Penta vėl bumbsi - vėjo šioje pietų Kinijos jūros dalyje nėra ir nenusimato, o distancija iki Singapūro sąsiaurio ir Malaizijos marinos apie 360 j.m.

Taip beveik tris paras ir motoravome. Tik retsykiais koks kranto ar jūros brizas gelbėdavo. Baigiant plaukti per paskutinį Indonezijos Riau sąsiaurį, už eilinės kalnuotos salos pasimatė Singapūro dangoraižiai. Labai sunku tai suvokti, kuomet virš mėnesio praleidome "kaimiškose" Indonezijos salose, o čia prieš akis mega miestas, su dangų raižančiais dangoraižiais ir beprotišku laivų skaičiumi sąsiauryje. Locijos rašo, kad Singapūro sąsiauryje vyksta vienas iš intensyviausių laivų judėjimų pasaulyje: didžiuliai "panamaxs" tipo tankeriai, keltai, dujovežiai ir visokie kiti laivai tiesiog šmirinėja. Aišku, yra šio judėjimo ir taisyklės: maži laivai gali kirsti sąsiaurį tik stačiu kampu, bet TU pabandyk jį kirst, kai kas 10 ar 12 minučių vėl kitas didžiulis laivas plaukia.

Kaip jau dažnai šioje kelionėje sakau, yra debiutanto sėkmės dėsnis. Mes, gi, debiutantai šiame sąsiauryje - tai vėjas ir padėjo mums: papūtė stiprokas pietvakarys, tai su visom burėm pavėjui ir įjungtu varikliu, tiesiog prašokome už didžiulio kelto galo, o jau iš kitos pusės artėjo eilinis "Panamaxsas", bet spėjom...

Stovime dabar šalia Singapūro esančioje Malaizijoje, nuostabioje Sebana Cove marinoje. Dviem dienom buvom su autobusu nuvykę į Singapūrą, aplankėm šį Azijos perlą ir ruošiamės jau plaukti į Malakos sąsiaurį.
Linkėjimai VISIEMS...
Andrius
RagainėII
Sebana Cove Marina, Malaysia.
01°24.74'N; 104°09.84'E
13 14 utc; 08 11 2009

Spalio 18 d.

Buriavimo Indonezijos salyne ypatumai
Sveiki
tęsiame toliau savo kelionę per Indijos vandenyno pietų jūras, vis artėdami ir artėdami link namų, nors namai dar OHO kaip toli.

Dabar vis dar esame Indonezijos vandenyse. Praleidome kelias dienas nuostabiame Komodo gamtos rezervate, vienišose, negyvenamose salose, draugijoje su driežais, beždžionėmis, kalnais ir jūra. Sutikome kelias jachtas, taip pat plaukiančias link Malaizijos - australas Martin‘as iš Darwin‘o vienas plaukia iki Bali. Ten atskris jam į pagalbą sūnus ir dviese plauks iki Singapūro. Ten prisijungs ir žmona, o po to jau kartu nuspręs, kur toliau plaukti. Kitoje, labai jau gražioje jachtoje plaukia anglų - australų pora (turi dviguba pilietybe). Jie taip pat plaukia iki Malaizijos, o po to jau suks į dešinę, į Filipinus. Rodgeris, šios jachtos kapitonas, dar prieš 30 metų, būdamas jaunas vienas, su 9 metrų jachta, apiplaukė aplink pasaulį. Tai stovėdami užsiinkaravę šalia Lombok salos, vakare aptarinėjome geriausius, įspūdingiausius kelionių momentus, dalinomės patirtimi. Aišku, labai ir labai visi nustemba, kai sužino, kad mes iš Lietuvos, plaukiam aplink pasauli ir su tokia keista neįprasta įgula: tėvas su dukra ir jos draugu, basku. Gerai, kad turime pasiėmę iš Lietuvos daug lankstinuku, CD diskų, pristatančių Lietuva ir baskų kraštą. Visi labai ir labai maloniai nustemba, gaudami tokias mūsų dovanas.

Vieną dieną pas vietinius Lombok salos gyventojus išsinuomavome auto (čia tai nėra brangu), ačiū Dievui, su vairuotoju, nes šiame eismo chaose patiems vairuoti sudėtinga, ir turėjom dienos kelionę po salą ir didžiausią miestą Mataran. Mums didžiausia problema, tai kaip užsipildyti dujų balionus. Bėda ta, kad kiekvienoje šalyje vis kitokie standartai ir balionai. Deja, Indonezija ne išimtis, čia irgi savi standartai ir mūsų turimus australietiškus, ispaniškus ir Vakarų Europos (Olandijos) balionus čia nepildo. Bandysime dar Bali saloje. Blogiausiu atveju, teks vėl pirkti naują, dabar jau Indonezijos standartų dujų balioną. Juokaujame su Egoi: grįžę ir Baskijoje ir Lietuvoje galėsime surengti dujų balionų paroda, bus ir juokinga ir liūdna, nes tam išleidžiame vėlgi krūvą pinigų...

Aišku, buriavimas čia, pietų jūrose turi savo skonį ir sunkumus. Buvome jau pripratę prie stabilių vandenynų pasatų. Čia gi buriuojant tarp salų, sąsiauriais jau turime atsižvelgti į paros brizus, ypač naktiniai brizai nuo kranto būna labai stiprūs. Plaukdami iš Sumbawa salos į Lombok naktį gavom kranto brizą kokių 30 - 40 mazgų stiprumo. Teko buriuoti tik su maža priekine bure, foku, nes vėjas švilpė ir trumpos ir stačios bangos vis persirisdavo per denį. Tokią naktį dažnai sau mintyse kartoju „ir koks velnias nešė mane į tą galerą“. Bet... išaušta rytas, brizas nuslūgsta, pakyla saulė ir jau tenka jungti senuką VOLVO Penta, nes vėjo išvis nėra. Taip iki priešpiečių, po to jau atsiranda koks nors vėjelis, ir vėl visos bures į viršų, reguliuoji autopilotą ir kokias 3-5 valandas džiaugiesi smagiu buriavimu. Pavakarį vėl vejas silpsta, vėl variklis ir vėl naktį stiprus, šniokščiantis brizas nuo kranto. Prie viso šito, dar pridėkime sroves, ir pastovias ir potvyniu atoslūgių, kurios čia, pietų jūrose būna iki 5 ar 6 mazgų stiprumo. Po kelių dienų tokio buriavimo, sustoji prie nuostabios salos ir nori tik ramiai pamiegoti, pailsėti ir tik po to aplankyti eilinę nuostabią salą.
Linkėjimai visiems
Andrius
„Ragainė II“
Is Lombok i Bali, Indonezija
08°11.59'S; 115°46.30'E
11 10 utc; 2009m spalio 18

p.s. Sveikinu visus, paskutinės metų buriavimo regatos, "Paršelio regatos" dalyvius ir nugalėtojus, tikiuosi mūsų "Mariu Bures" klubas smagiai užbaigė 2009 m. buriavimo sezoną.

Spalio 9 d.
Indonezijos grožis ir biurokratizmas
Sveiki
Esame gyvi, sveiki ir toliau plaukiam vakarų kryptimi link namų. Visi pietryčių Azijos žemės drebėjimai, cunamiai pakolei mus lenkia, tik niekaip nepavyko išvengti Indonezijos valdininkų korupcijos ir atviro valdininku plėšikavimo. Priminė man LT ir Lenkijos pasienį prieš 20 metų. Tik atplaukus į Indoneziją, vakarų Timoro didžiausią miestą Kupang‘ą prisistatė į jachtą du muitininkai, kurie jokių dokumentų netvarkė, net nežiūrėjo, bet nusiuntė mus pas agentą, kuris, atseit, viską tvarko ir be jo įplaukymas į Indoneziją neįmanomas. Ką gi, pasiuntė tai kartu su amerikiečių buriuotoju Styvu ir nuvykom. O šis agentas trumpai drūtai paaiškino: tas kainuos tiek, tas tiek, tas dar kažkoks garantas tiek, viso 250 USD. Mums ir akys ant kaktos užlipo (prieš tai jau buvom sumokėję 200 USD už leidimą, vadinamąjį "CAIT‘ą"), bet su mumis buvęs amerikietis buriuotojas Syvas, sako O.K. mokam. Ką gi, pasirodo pasirinkimo nėra. Įdomiausia, aišku, jokių sąskaitų ar čekių ar kokio dokumento negauni: moki ir gali plaukioti po Indoneziją vieną mėnesį, ką mes dabar ir darom, nepigus pasirodo malonumas.

Kupang‘e susirenka visos jachtos, kurios iš Darwin‘o plaukia per Indoneziją, Malaiziją į Thailandą ar į Raudonąją jūra. Šalia mūsų stovi jau minėto amerikiečio iš Los Angeles Styvo jachta (jis joje gyvena ir keliauja jau 10 metų), šone mūsų stovi armocementine olandų jachta (olandas su žmona brite ir dviem mažais sūnumis 2 ir 5 metų). Ši šeima ieško kur nors Indonezijoje nusipirkti žemės sklypą ant vandenyno kranto. Čia, sako, labai pigu. Kitame mūsų šone linguoja kipriečio jachta. Vaikinas tris metus 7 dienas per savaite kepė čipsus Sydney, Australijoje. Nusipirko už uždirbtus pinigus jachtą ir dabar grįžinėja namo į Kiprą. Jam padeda suomiukas iš Helsinkio, backpackeris. Na, ir atplaukė mūsų draugai, britų katamaranas O'Flo su jaunimo įgula.

Visa ši marga įvairiatautė kompanija vakarais susirinkdavo Kupang‘o krantinėje, prieš jachtas esančiame Teddy bare, prie šalto alaus bokalo, prisijungdavo dar Kupang‘e gyvenantys baltieji ir gaudavosi toks įdomus vakarėlis – kalbų netrukdavo. Deja, mūsų kelionės grafikas kaip visuomet mūsų pagrindinis variklis pirmyn, kad ir kaip dar norėtųsi pabendrauti, bet laikas varo mus tolyn. Pakelėm bures, ir toliau vakarų kryptimi į kitą Indonezijos salą Sumba, Waingapų uostą (200 j.m). Jau Kupang‘e gavau didžiulę dozę šoko, kai pamačiau šiukšlinas gatves, atvirus kanalizacijos kanalus, mašinų pervažiuotas žiurkes. Waingapu tas pats, pridekit dar didžiulį karsti 45 C – 50 C. Aišku, nebūtų tokio didelio šoko, jei čia atvyktum tiesiai, kad ir iš Kaliningrado srities ar Vidurinės Azijos respublikų. Bet kai čia atvyksti tiesiai iš idealiai švarios, tvarkingos Australijos, praleidus joje 1,5 mėn., tai supraskit mane... reikia laiko ir kantrybės adaptuotis: tai visaaaaaai, visaaaaai kita kultūra ir tvarka. Na, bet mūsų plaukimo per Indonezijos vandenis tikslas ne miestai ir jų šiukšlės, bet salos, gamta, koralai, gyvūnija. Atsipūtę dieną Waingapu (tiksliau perkaitę karštyje) palikom šią Sumba salą ir pasukom į šiaurės Vakarus, link Rinca salos, kuri yra vadinamo pietryčių Azijos ugninio žiedo dalis. Distancija trumpa - tik 60 j.m., tai kitą dieną lengvo, tiksliau išsireiškus, dvelkiančio vėjo nesami 3 mzg. greičiu pasiekėm Rinca salos pietinę dalį ir užsiinkaravome saugioje įlankoje. Kol mes su Egoi ruošėme mūsų valtelę, Rasa per savo foto kameros objektyvą pamatė smėlėtame krante besiilsinti driežą, garsųjį Komodo drakoną. Egoi iš karto šoko į valtelę ir į krantą daryti foto. Aišku, drakonas emigravo į krūmus. Tokia tad pirmoji pažintis su laukine Indonezijos gamta. Šioje saloje dar po to matėme ne vieną drakoną, netgi šalia jų (3 gal 5 metrų atstumu) vaikščiojome ir darėme foto sesijas. Nuostabu: šie driežai - drakonai būna iki 3 metrų ilgio, panašius mes ir matėme. Minta įvairia dvėseliena ir neaišku dar kuo. Išlikę natūroje jie yra tik Rinca saloje ir Komodo rezervate, čia, Indonezijoje. Is viso sieto vyksta čia žmonės, pasižiūrėti į šiuos išlikusius nuo akmens amžiaus drakonus, o mums pirmoji sala ir su drakonais. Neatsidžiaugiame tokia savo sėkme. Dabar jau stovime užsiinkaravę prie Komodo salos, ryt, vidurdienį bandysim prašokti per šių salų grandinę į Jawos jurą, nes šiandien mūsų bandymas tai padaryti buvo nesėkmingas: potvyniu atoslūgių srovės tarp Jawos jūros ir Indijos vandenyno siekia iki 6 mzg. ir reikia labai tiksliai žinoti jų grafiką. Deja mūsų turimose locijose Lintra sąsiauris, kuriame mes esame, neaprašytas, tik pažymėta, kad geriausiai žino šio sąsiaurio sroves vietiniai žvejai. Taigi, šiandien ir išsiaiškinome su vietiniais: kaip, kada, kokia kryptimi geriausiai kirsti šį sąsiaurį. Na yra toks rusiškas navigacijos būdas "po oprosam mestnyx zitelei", juo vadovaudamiesi ryt ir plauksim.

Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Komodo, Indonesia
08°36.36'S; 119°31.48'E;
12 10 utc; 09 spalio 2009
 

Spalio 1 d.
"Ragainė II" žemės drebėjimo nepajuto
Kaip praneša laiške Kintų keliautojas Andrius Varnas, "...pas viskas gerai nejaučiam jokio žemės drebėjimo ar cunamio, kuris buvo Samoa. Šią salą mes ten praplaukėm prieš 5 mėn. Na, o žemės drebėjimas Indonezijoje buvo kažkur apie Sumatros salą. Mes į tą pusę plauksim ar būsim šalia tik už kokio mėnesio". 

Šiuo metu "Ragainė II" yra Indonezijos Kupang'o saloje ir ruošiasi plaukti į Bali salą. Keliautojai pašiurpę nuo tų vietų korupcijos. Anot A.Varno, "tokia LT buvo prieš 15-20 metų, siaaaaaaubas..."

Rugsėjo 28 d.
"Ragainė II" palieka Australiją
Sveiki,

Jei kas nors sako, kad 30 laipsnių karštis yra neįmanomas, tegul tuomet plaukia su mumis iš Australijos šiaurės sostinės Darwin į Indoneziją: dabartiniu metu saulėje 54, jachtos viduje 46 laipsniai C. Specialiai padarėm elektroninio termometro foto, kad patikėtumėte.

Kažkada jaunystėje su Šaru tranzavome Vidurinėje Azijoje. Tuomet karštis buvo apie 45 C ir galvojau, kad tai karščiausia vieta pasaulyje. deja... Timor‘o jūroje ir Šiaurės Australijoje kur kas karsčiau.

Taigi baigėsi mūsų pažintis su rytų ir šiaurės Australija, praleidome savaitę Darwin‘o mieste, RagainėII stovėjo užsiinkaravusi Funny bay įlankoje, kaip visuomet būryje jachtų (Australijos marinose kainos net vietiniams paprastiems australams aukštos ir tik VIP gali sau leisti jose stovėti). Pasivijo mus Darwin‘e ir mūsų draugai P.Afrikos respublikos jachta "Zephyr", užsiinkaravo šalia. Tai vakarais, prie šalto alaus bokalo ir vyno taurės kalbos apie keliones nesibaigdavo. "Zephyr" kapitonas Errold jau planuoja 2011m. kelionę džipu per pietryčių Afriką, per mažai tyrinėtas vietoves. Mano dukrai akys jau žiba... bet dabar priekyje pietryčių Azija.

Dabar apie siaurinę Australiją ir Darwin. Australija suskirstyta valstijom ir Darwin yra Šiaurinių teritorijų valstijos sostinė. Jame gyvena jame apie 80 000 gyventojų. Labai nustebau - net 10 % gyv. sudaro graikai, jie čia atvyko 19 amžiuje, kuomet buvo čia pradėta perlų auginimo industrija. Taip ir liko. Nedidelė dalį - apie 3-5 % - gyventojų sudaro aborigenai. Jie pastoviai migruoja ir, ko gero, yra didžiausias valstijos vyriausybės galvos skausmas. Atvirai pasakius, tai per savaitę mačiau gal tik keletą neapsvaigusių aborigenų. Tai aborigenų meno galerijų darbuotojai, ar kelios moterys. Gi daugiausiai apsvaigusių vytuoja po parkus arba mieste įsitaiso šalia prekybos centrų, aišku, apgirtę. Australijos vyriausybe įrengė jiems atskiras gyvenvietes, pastate namus su visais patogumais. Deja, važiuoti per tas gyvenvietes su dviračiu net baisoka: netvarka totali. Man atrodo, gal mano nuomone ir klaidinga, bet ši rasė nesugeba prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo, jo tempų ir technologijų... Sutikti amerikiečiai buriuotojai man pritaria ir sako, kad pas juos ta pati problema su indėnais.

Darwin‘as labai įdomus: tai absoliučiai naujas miestas su šiuolaikine architektūra. 1974 m. per Kalėdas ciklonui "Tracy" teprireikė tik 5 valandų pilnai sugriauti šį miestą. Sako, vejas pūtė 300 km/h greičiu. Mačiau susuktus vėjo geležinkelio bėgius. Sunku patikėti tokia ciklono jėga. Australijos vyriausybės ir gyventojų pastangom miestas pilnai naujai pastatytas, daug parkų, poilsio aikštelių (visur pilna užrašų "Alkohol free area"). Centre įrengtas vandens parkas su didžiuliu baseinu, na ir, aišku, viskas nemokamai. Visur įrengti, mano džiaugsmui, dviračių takai taip, kad gali saugiai ir patogiai su dviratuku keliauti. Deja, jie čia nepopuliarūs, tik pilna automobilių (dyzelis ir benzinas ženkliai pigesnis negu LT). Eilinį kartą džiaugėmės jų bibliotekom. Mums tai nemokamo interneto oaze, bet smalsu ir apsidairyti: oro kondicionavimas, koks 20 -30 interneto prieigų su moderniais kompiuteriais, poilsio minkštasuoliai, visa info apie Australiją ir, aišku, elektroninis knygų katalogas ir užsakymas. Visuomet, kuomet apslankydavom, Darwin‘o bibliotekoje, pilna žmonių, įvairaus amžiaus, kas skaito, kas internete lindi, kas tiesiog minkštasuoliuose ilsisi.

Vieną dieną išsinuomavom auto ir turėjo kelionę į šiaurės Australijos laukinės gamtos parką. Parkas taip pat įrengtas ir sutvarkytas su kuo didžiausiu patogumu žmonėms: daug ir įvairiausių ekspozicijų, gyvos žuvys, krokodilai, paukščiai, driežai - viską gali stebėti natūroje. Dauguma šio parko lankytojų sudaro patys australai: jie tiesiog didžiuojasi savo šalimi ir jos gamta. Man, gi, visuomet kyla asociacijos su mūsų Nemuno deltos parku, su mūsų nenoru ar nemokėjimu, ar nesubrendimu pažinti ir puoselėti gamtą. Mūsų Nemuno delta tikrai yra įspūdinga ir yra ką pamatyti ir parodyti kitiems... Gaila dėl to palyginus...

Ir džiaugdamiesi, ir liūdėdami palikome Darwin‘ą ir pakėlėme bures plaukimui į Indoneziją. Pradžiai į Kupang miestą - 460 j.m. Džiaugiamės, nes kad ir kaip gražu Darwin‘e, bet miestas tiesiog valgo mūsų ir taip jau plonoką jachtos biudžetą (bokalas šalto alaus, muziejus, jachtingo parduotuve ir t.t.). Gi kuomet esi jūroje, biudžetas tauposi. O tikrai liūdna, nes mažai tepamatėm: Australija didžiulė šalis, yra daug gamtos parkų, pietinėje Australijoje gyvena nemaža lietuvių, yra stipri bendruomenė. Viską norėjosi pamatyti, susitikti, bet laiko grafikas spaudžia. Spalio pabaigoje čia jau prasideda lietaus ir ciklonų sezonas, tuomet šiame regione geriau nebūti.

Dabar ramiai bumbsi jachtos variklis, liko iki Kupang mažiau nei 200 j.m. Vėjo Timor‘o jūroje beveik nebūna. Vakare tik retkarčiais papučia silpnas pietų vėjas, bet... vakar pirmą kartą šioje kelionėje teko pasikelti štorminį stakselį: didžiulis debesis atnešė liūtį su škvaliniu vėju. Manau, apie 50 ar 60 mazgų. Vėjas plėšė vandenį nuo bangų paviršiaus. Laiku spėjom nusimesti visas bures, pasikelti štorminį stakselį, sureguliuoti mūsų "kabaljero" autopilotą ir pasislėpti nuo vėjo bei lietaus jachtos viduje. Tai tipiškas jau bus mums reiškinys pietryčių Azijos vandenyse. Visos locijos ir sutikti buriuotojai apie tai perspėja. Mes džiaugiamės savo „RagainėsII“ korpusu, rangoutu, Gdansko burių siuvyklos "Sail Servise" pasiūtomis burėmis - viskas pakolei laiko ir atlaiko SUPER. Aš vis tris kartus nusispjaunu per kairį petį ir pabarškinu į jachtos denį: kad taip iki Lietuvos...

Linkėjimai visiems, visiems
Andrius
RagainėII
Darwin - Kupang, Timor jura, Indijos vandenynas

Rugsėjo 8 d.
"RagainėII" pasuko link Australijos miesto Darwin
Sveiki
Baigėsi mūsų "katino dienos" Didžiajame Australijos barjeriniame rife ir šiandien, kai tik keitėsi sąsiauryje srovės kryptis, palikom Thursday salą su jos jaukiu miesteliu ir padedami 3,2 mzg. srovės iššokom iš Torres sąsiaurio į Arafuto jūrą ir pasukome link Darwin už 700 j.m. Tik dar nesusigaudau, ar jau esam Indijos vandenyne ar Ramiajame. Vienos knygos rašo, kad Arafuto jūra - tai jau Indijos vandenynas. Kitos, gi, sako, kad Indijos vandenynas prasideda nuo Timor jūros: ji vakariau Darwin‘o. Pagaliau ne taip jau ir svarbu - visur vanduo, tik dabar pas mus švelniai bumpsi mūsų senelis dyzelis VOLVO Penta. Vėjo nėra, prognozė žada tik rytoj šiokį tokį vėją. Nebereikia saugotis koralų, seklumų, mažų salų: aplink atvira jūra.

Na dar ilgai prisiminsiu ir sapnuosiu Barjerini rifą, mažas jaukias salas, saugias įlankas, koralus. Paskutinė sala rife, kur buvom sustoje nakvynei, tai Adolphus Mountain sala. Stovėjome užsiinkaravę vieni: saloje taip pat tuščia. Vakare su Egoi išsikelėm į krantą ir pėsčiomis padarėm turą aplink kelis salos iškyšulius ir pasielgėm labai netaktiškai vietinių gyventojų krokodilų atžvilgiu. Jie, gi, pavakary mielai įsitaiso ant įkaitusių per dieną uolų ir šildosi. O čia kažkokie nevykėliai jiems vos ne ant uodegų lipa. Buvo ir gražu ir išsigandom, kai jie šoko į vandenyną mūsų išsigandę taip pat. Mes tuoj pat užsiropštėm aukščiau, bet daugiau šių "malonių" gyvūnėlių nematėm. Užtat visur miesteliuose, prie smėlio pliažų pilna perspėjančių skelbimų: atsargiai, krokodilai.

Thursday sala paskutinis civilizacijos bastionas Australijos šiaurėje. Dauguma gyventojų sudaro aborigenai, bet jie jau irgi civilizuoti. Prie šios salos stoja dauguma jachtų, plaukiančių link Darwin (pailsėti, papildyti maisto, vandens, kuro atsargas). Sutikau australų jachtą "Topaz": metalinė, 14 m. ilgio. Jos kapitonas Robbi prieš 10 metų paliko Sydney ir plaukioja sau po Ramųjį ir Indijos vandenynus. Dabar jau ne vienas, o su drauge, brite Linda. Irgi už kelių dienų patrauks į Darwin, jei tik Linda pasveiks (teko evakuotis iš jachtos į ligoninę - sustreikavo sveikata). Na, o po Darwin net nežino kur plaukti: nori į P.Afriką, stebėti kitais metais pasaulio futbolo čempionatą, bet nori ir į Indiją, nes labai ten jauku ir pigu. Suteikė mums kelias elektronines locijas, ir sutarėm išgerti alaus Darwin‘e. Tą  padarėm ir Thursday saloje...

Kaip visuomet ir visur - aplankiau vietos kapines ir bažnyčias. Ko gero, pirmas kartas, kai pamačiau ant vienos katalikų bažnyčios bokšto ne kryžių, bet vėjarodę. Iš tikro čia gilios jūrinės tradicijos. Nors - pagal visus žinynus daugiausia į Australijos žemyną britai įkeldino ne savanorių jūrininkų, bet katorgininkų. Kažkur skaičiau, kad 18 - 19 amžiuje britai nuplukdė apie 200 tūkstančių katorgininkų į šį žemyną. Sunkiai išsivaizduoju tokį negatyvių žmonių kiekį vienoje vietoje. Bet... tie katorgininkai sukūrė klestinčia Australijos valstybę...

Iš kaitrios (oras 34, vanduo 28 C) Arafuto jūros, link Darwin.
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
10°35.50'S; 141°47.00'
06 45 utc, 09 09 09

Rugsėjo 1 d.

Didysis Australijos barjerinis rifas - nepaprastai nuostabu

Sveiki

tiesiog sunku prisėsti prie kompiuterio ir parašyti Jums laišką, kuomet aplinkui tokia gamta, tokia šiluma, netgi karštis ir įspūdžių tiek daug, kad net nežinai, kuris įdomesnis ar nuostabesnis.

Taigi jau pora savaičių kaip esame Australijoje, jos vandenyse. Dabar plaukiam Didžiuoju Australijos Barjeriniu Rifu (DABR) šiauryn, link Torres sąsiaurio, kuris skiria Australiją nuo Azijos ir Ramųjį vandenyną nuo Indijos vandenyno.

Plaukimas DABR‘u - tai plaukimas tarp mažų salų ir koralinių rifų, pastoviai pučiant pietryčių pasatui apie 15 - 20 mzg.: mažos bangos, saulė ir karštis. Šiandien pamatavom vidurdienį oro temperatūrą - 35 laipsniai. Kas bus toliau - sunkiai įsivaizduoju. Na, žinoma ir žvejyba arba tiksliau - žuvies pasisėmimas iš vandenyno. Žvejyba, ta lietuviška prasme, čia net nekvepia: pasižiūrim, kad šaldytuve baigiasi žuvis, tuomet išleidžiam vieną spiningą ir už pusvalandžio turim žuvį. Čia DABR‘e nėra dorado ir tunų, bet užtat pastoviai pagaunam ispaniškas makreles ir wahu, tokias nemažas, 15 ar 20 kg.

Man labai įdomu plaukti barjeriniu rifu dar ir dėl to, kad labai daug esu skaitęs buriuotojų knygų, apie šį regioną. Čia, jachtoje, turime vienos lenkes, Kristinos Liskevic knygą "Pirmoji aplink pasaulį". Ji 1976 -78 metais pirmoji moteris, viena su jachta apiplaukusi apie pasauli ir, aišku, plaukė per DABR‘ą. Tai labai mums dabar įdomu plaukti jos maršrutu, stojant prie tu pačių salų ar įlankų ir tikrinant Kristinos L. išdėstytus faktus apie DABR‘ą.

Aplankėm Cookstown uostą ir miestelį. Čia 1700 m. buvo sustojęs cpt. Cook‘as su savo laivu "Endevour" ir jį čia 48 dienas remontavo, po Ramiojo vandenyno štormų. Čia, netoli miestelio 19 amžiuje buvo didžioji Australijos aukso karštligė - upeliuose rasta aukso, todėl suplūdo begalės nuotykių ieškotojų. Baigėsi auksas, baigėsi ir nuotykiu ieškotojų srautas. Dabar gi Cookstown‘as ramus, nedidelis uostelis ir kurortas, kur sustoja dauguma jachtų, plaukiančių DABR‘u. Mes irgi nebuvom išimtis.

Anksti ryte palikom Cookstown‘ą ir toliau DABR‘u į šiaurę. Pavakary jau vėl žiūrim kur stoti nakvynei: čia labai ir labai nepatartina plaukti naktį, visi stengiasi kur nors užlįsti už salos, ar koralų rifo, kur neužpučia vėjas ir nėra bangų užsiinkaruoti nakvynei. Šį kartą sustojome Watson įlankoje, prie Lizard salos. Tokia super rami įlanka. Aplink gal koks 10 jachtų, tad nusprendėm praleisti visą ateinančią dieną šioje saloje ir nesigailėjome. Šioje saloje irgi lankėsi cpt. Cook‘as: buvo užsilipęs ant salos aukščiausio kalno ir ieškojo savo laivui saugaus praplaukomo per rifus. Sutikom čia vieną Australų jachtą - 36 pėdų "Dancing Dolphin". Šeima jau 6 metus joje gyvena, apie 8 mėnesius praleidžia buriuodami po rifą. Na, o ciklonų sezoną praleidžia ar Brisbaine ar Cairns‘e ar dar kokiam uoste. Įdomiausia: jachtoje irgi 6 metus gyvena Siamo katinas, jachtoje šeimininkė augina kelis pomidorų daigus ir, didžiausiai mano nuostabai - jachtoje yra įsirengę nedidelį romo varymo fabrikėlį. Gamina savo poreikiams tokį švelnų, apie 30 laipsnių stiprumo cukranendrių romą. Na, o jei jau atvirai: tai šio "Šokančio delfino" kapitono nosis jau gerokai pamėlynavusi nuo pastovaus romo vartojimo... Bet suteikė mums visą informaciją apie radijo dažnius, buriuotojų sąšaukas DABR‘e ir kaip elgtis Rife (gavome CD su visa informacija apie DABR‘ą). Tikrai nežinau, ar mus Nemuno deltos regioninis parkas turi parengęs tokį CD, labai patogu ir gausybe informacija.

Vėl pradėjom dalyvauti radijo sąšaukose. Ši Rytų Australijos pakrantės radijo sąšauka turi gražų vardą "Sheila Net" 8161 KHz 22 00 UTC laiku, vėl visi žino apie lietuvių jachtą, buriuojančia DABR‘u link Torres sąsiaurio (sąšaukoje dalyvaujančios jachtos praneša savo poziciją, vietą, kryptį, greitį ir kur plaukia. Aišku, jeigu turi problemų, prašo pagalbos).

Atsiliepė mūsų draugai, australų šeima (Krisas su Elain) su jachta "K-SeraII". Mes su jais pastoviai bendravome plaukdami Ramiuoju. Jiems suplyšo grotas (bure), tai dabar stovi Fiji, Vuda Point marinoje ir tvarkosi. Labai gaila, nepasimatysim, nuostabi šeima. Taip pat jau atplaukė į Cairns‘ą mūsų draugai Pietų Afrikos jachta "Zephyr", bet juos susitiksim gal tik Darwin uoste. Šalia mūsų kažkur netoliese plaukia britų katamaranas "O'Flo" su jaunimo komanda: kartu praleidom vakarus Cairns'e. Jie irgi skuba į Darwin‘ą. Mums, gi, reikia būti Darwin‘e tik rugsėjo pabaigoje, nes tik tuomet atsiųs į Darwin jachtų klubą leidimą „Ragainei II“ plaukioti 1 mėn. Indonezijos vidaus vandenyse. Aišku, vėl už krūvą USA dolerių. Bet... norisi viską pamatyti - nelėksi gi per Indijos vandenyną nesustodamas, kaip išdegęs akis...

Labai ir labai džiaugiamės, kad pasirinkom šį kelią per Didįjį Australijos barjerinį rifą. Tai viena iš gražiausių ir labiausiai saugomų ir puoselėjamų gamtos vietų pasaulyje. Pridarėm krūvas foto, bet aprašyti Rifą tai labai sunku - reikia pamatyti...

Dabar vakaras, stovime tarp Flinders salų užsiinkaravę. Šalia linguoja viena australų jachta, ryt anksti ryte keliam bures - vėl į šiaurę, link Morris salos (60 j.m.), aišku, Rife...

Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Didysis Australijos Barjerinis Rifas
14°10.62'S; 144°13.79'E
09 33 utc; 01 09 09

Rugpjūčio 27 d.
Sveiki

taigi, Australija, Australija. Tiek ilgai svajota, tiek ilgai mastyta apie šią šalį, tiek skaityta knygų, žiūrėta filmų. Iš Lietuvos atrodė tokia tolima, karšta, paslaptinga – na tiesiog kaip ilgai trokštama moteris... Ir dabar mes, Ragainė II užsiinkaravusi stovi čia, Australijoje.

Tikrai nežinau, kaip kitose šios šalies dalyse viskas sutvarkyta, bet čia, Queenslande (rytų Australija), Cairns‘o miestas ir jo apylinkes tiesiog nuostabios.

Man, kaip visuomet iškyla, mano amžiaus žmonėms, būdingos asociacijos: norėdami parodyti pasauliui statėm mes, statėm tiek metų Sovietų Sąjungoje komunizmą ar socializmą. Pasirodo jo nereikėjo statyti ir demonstruoti: Australijoje, bent jau Cairns‘e viskas žmonėms, jų patogumui, jų geram, saugiam ir sveikam gyvenimui.

O dabar detales:
Nuo ko anksti pražyla ir pasidaro nervuoti laivu kapitonai??? Ogi nuo dažnų rizikingų situacijų, į kurias nori nenori dažnai papuoli. Mes čia irgi ne išimtis: atplaukėm iš Vanuatu iki Australijos krantų vakarop, liko iki Cairns‘o apie 60 mylių ir praplaukimas per Didžiojo barjerinio rifo juostą, tarp koralų, oficialių farvaterių. Rasa kaip visada išnagrinėjo mūsų kursą ir kelią: pasirodo, jeigu plauksime per nužymėta oficialų farvaterį, tai į Cairns‘ą įplauksime tik pavakarį, po darbo valandų. Pagal Australijos karantino taisykles, jeigu laivas atplaukia po darbo valandų ar per išeigines, už karantino patikrą reikia mokėti dvigubai. Sumos irgi įspūdingos. Patikros kaina 330 Aust. dolerių, na, o jei ne laiku atplaukei - dvigubai (1 Austr. dol. apie 2 lt). Viską detaliai išsinagrinėję, nusprendžiam trumpinti atstumą ir lįsti į Cairns‘o uostą per koralinius rifus tiesiai, neplaukiant į oficialų farvaterį. Aišku, čia niekas nepažymėta, be to dar naktį. Atstumai iki koralų pora mylių. Susijungėm visą, kokią tik turim elektroniką ir plaukėm, laviruodami naktį tarp koralinių rifų. Jau pradedant aušti Rasa nulūžo miegoti, tiesiog per daug įtempta ir nervuota naktis, dar ir be mėnulio šviesos. Toks aklas, elektroninės navigacijos plaukimas. Bet išaušo rytas, pamatėm koraluose lūžtančias bangas, o priekyje baltą miestą – Cairns‘a. Nuostabus vaizdas, ilgai atsiminsiu. Prisišvartavome per pietus, pačiu laiku, nepavėlavę, greit atvyko ir "garsioji ir baisioji" Australijos karantino patikra: na tikrai tas velnias ne toks baisus, kaip ji kartais paiso. Mums karantino inspektorius atėmė tik kelis likusius svogūnus, kelis česnakus, pora likusių bulvių, surinko visus šiukšlių maišus ir viskas. Visas konservuotas maistas, pupeles, makaronai, ryžiai, cukrus, druska ir visa kita - jų nedomina. Svarbiausia negali įvežti į šalį jokių daržovių, vaisių, gyvūnų. Na, ir aišku, kaip aukštos civilizacijos šalyje, tiesiog jachtoje nuskaitė nuo mano korteles 330 A.Dol. ir viskas. Geranoriškai ir su šypsena - tiesiog padėkojom ir jau galime nuleisti geltoną karantino vėliavą, formalumai tikslus, greiti, jokiu nukrypimu...

Cairns‘as yra rytinės Australijos kaip ir didžiausias kurortas. Jame gyvena apie 120 tūkstančių gyventojų. Aplinka, gatvės, namai, parkai - idealu. Kaip mat susirinkau savo dviratuką ir kitos dienos rytą į miestą, ieškoti jachtai dalių. Įplaukiant sustreikavo mūsų senuko, jachtos variklio Volva-Penta elektrinė aušinimo pompa - tai vėl eilinis remontas ir eilinės išlaidos. Bet čia, Australijoje, malonumas - visi pataria, nukreipia į reikalingas parduotuves ar centrus, jokiu problemų su atsarginėm dalim: jei neturi, palauk iki rytojaus, pristatysim iš Sidnio oro paštu ir jokio papildomo mokesčio, dar atsiprašo, kad neturi...

Egoi su Rasa kaip mat išnuomavo trim dienom auto (tiesiog vienai dienai nenuomoja), kelionėms į gamtos parkus ir į pakrantes: gal ir pavyks pamatyti kengūras, krokodilus ir... garsiuosius Australijos gaisrus.

Na viską ir pamatėm: tik krokodilus pamatėm Hartley krokodilų fermoje, o ne natūralioje gamtoje, bet čia tik į naudą, jokios rizikos. Tikrai su šiuo "mielų ir gražių gyvūnėlių" tikrai nenorėtume susitikti šalia jachtos ar mūsų pripučiamos valteles.

Kaip tik šiuo metu vyksta Cairns‘o miesto dienos. Tai pilna įvairiausių renginių. Ir, aišku, viskas, viskas nemokamai. Labai įspūdingai atrodė aborigenų ansamblis: tokius juos ir įsivaizdavau. Labai tipiški jų veidai ir kūno sandara: visi neaukšti, labai kresni, moterys taip pat labai kietai suremtos, na ir, aišku, geranoriški. Specialiai kelis kartus juos kalbinau, tai po to sunku atsisveikinti, lauksiu dar pasimatymo su jais Darwin uoste, ten kaip ir aborigenų sostinė.

Aišku, gaila, kad Cairns‘e nėra lietuvių bendruomenės, tai tik e-mail‘ais pabendravau su lietuviais Brisbaine ir Sidnyje. Gyvena viena lietuvė ir Cairns‘e, ištekėjusi už australo, bet... telefonas tylėjo, gal atostogose ar pakeitė adresą.

Didžiausiai savo nuostabai, sutikau pačią pirma dieną Australijoje, išėjęs į miestą, lietuvį buriuotoją, p. Sauliu M. Jis pas mus, Mingės jachtų uoste laikė vieną sezoną jachtą, po to lyg tai išvyko į JAV. Pasirodo: Saulius Havajuose įsigijo 9 metrų ilgio medinę, nuostabią jachtą ir su ją grįžinėja į LT. Buvo čia Cairns‘e išsikelęs jachtą, nusidažė dugną antifoulingu, ir dabar dar laukia kelių savo draugų lietuvių (šeimos) ir plauks namo, mūsų keliu. Gal dar kur nors susitiksim... Visi aplinkui sutikti buriuotojai tiesiog pavydi: tokia maža, nežinoma šalis - o čia, Cairns‘e dvi jachtos - na nuostabu ir tiek...

Dabar pakelėm vėl inkarą ir plaukiam per Didįjį barjerinį rifą, Torres sąsiaurio link...

Atsiprašau visų, kad taip ilgai nerašiau, bet Australija mane, atvirai pasakius pritrenkė, ir prireikė laiko atsikvošėti...

Linkejimai visiems, visiems
Andrius
Ragainė II
Cairns -Torres sąsiauris, Rytų Australija

Rugpjūčio 15 d.

Sveiki

Labai sunku atsisveikinti su Ramiojo vandenyno salynais, atolais, koraliniais rifais, mažomis valstybėlėmis. Bet... viskam ateina galas, atrodo taip išsireiškė kažkada Ostapas Benderis, taip ir mums...

Vanuatu salyno Efate saloje praleidome penkias dienas. Aš, kaip visada, trejetą dienų tvarkiau jachtą. Na, o pabaigoje savo viešnagės, pakeliavome su turizmo firma aplink salą su auto. Po to eilinį kartą sutvarkėm išplaukimo dokumentus ir pakelėm bures tiesiai į Australijos šiaurės rytus, į Cairns uostą (1300 j.m.).

Prižiūrėti jachtą - tai kaip ir namą: vieną galą baigei tvarkyti, žiūrėk - jau reikia kitą kampą remontuoti. Gerai kad čia, Ramiajame vandenyne, turiu tik jachtą, gi Lietuvoje dar reiktų ir namą ruošti žiemai, nors tiek džiaugsmo. Taigi, bemotoruojant iš Fiji į Vanuatu pradėjo per jachtos variklio reduktoriaus riebokšlį lašėti tepalas – pirmas signalas, kad kažkas ne taip. Patikrinau: pasirodo reduktoriaus galinis guolis baigė savo dienas ir išdaužė riebokšlį. Ačiū Dievui, Port Vila uoste radau SKF guolių firmos parduotuvę, trūkstamas dalis įsigijau ir reduktorių sutvarkiau. Dabar vėl lauksiu, kur kas nors atsitiks ar suges: nieko nepadarysi, mano jachtos variklis VOLVO Penta  pagamintas 1972 m., na ne jaunuolis...

Vanuatu sostinė, Port Vila uostas yra Efate saloje. Visas gyvenimas irgi sukasi čia. Labai gerai apsaugota nuo visų vėjų įlanka pilna užsiinkaravusių jachtų. Daugelis stovi čia jau ne pirmą savaitę: saugu, ramu, maistas pigus, na, ir oras nuostabus. Taip ir leidžia savo dienas ne vienas N.zelandietis ar australas. Daugelis tiesiog čia palieka jachtas keliems mėnesiams, grįžta į tėvynę, po to vėl atskrenda ir gyvena jachtoje.

Sala gyvena irgi daugiausiai iš turizmo. Pristatyta resort‘u, viešbučių, kazino. Šios teritorijos idealiai prižiūrimos ir tvarkomos, bet visas miestas nusėtas šiukšlėmis. Elektra yra tik mieste ir aplink miestą, gi visa sala be elektros. Tiesa, viename kaimelyje, japonai finansavo ir įrengė prie kiekvieno namo saules baterijas, tai pasak gido, tai didžiulis pasiekimas... ir pavydas kitiems kaimams.

Labai daug saloje liekanų iš II pasaulinio karo: Vanuatu, ar Naujieji Hebridai buvo didžiausia JAV karo baze po Havajų, Ramiajame vandenyne. Tanketės liekanas skalauja vandenyno bangos, tanko vikšrai voliojasi pakrantėje, didžiulis aerodromas apaugęs žole ir krūmais. Likę tik supilti pylimai, jei į juos žiūrėsi iš viršaus - pamatysi tris raides: USA. Kaip neprisiminsi mūsų "mylimų" raidžiu rinkinio SSSR. Na, tiesiog mėgsta didžiosios šalys pompastiką, čia jau nieko nepakeisi.

Kažkokia nenusakoma trauką šios Ramiojo vandenyno salos turi: gal tai vietiniai žmonės, ar gamta, ar vandenynas, visuomet vis kitoks. Čia, Vanuatu, nėra indų tautybės gyventoju (Fiji jų beveik dauguma), visi labai ramus, kartais net įtariu kažko užvalgę, užgėrę ar apsirūkę: tokie ramūs, besišypsantys ir tuo pačiu paslaptingi. Iš tikro atrodo, kad jie turi dar ir kitą pasąmonės gyvenimą, kur nėra labai svarbu, ar yra elektra, ar ne, ar turi batus, ar ne. Labai įstabų vaizdą mačiau Port Vila prie mokyklos po piet: vaikai išėjo į gatvę, mergaitė nusiėmė batelius, pasiėmė į ranką ir basa nubėgo. Pasižiūrėjau į kelią - aštrūs akmenukai, nesinori basomis eiti, o jie puikiausiai jaučiasi ir šypsosi. Lietuvių literatūros prieškario klasikoje irgi kažkur panašiai aprašyta.

Dabar gi, jau penkta diena kai esame vandenyne. Vėl grįžom į įprastą buriavimo rutiną: orų prognozės, burių parinkimas, nakties metu budėjimas, vėl jachta aplankė paukštukas nemažas. Be perstojo keičiam žvejybos įrankius, bet matyt, šioje vietoje vandenynas tuščias. Tik naktį ištraukėm kažką panašaus į juros gyvatę. Šiaip tuščia... GPS‘as skaičiuoja mūsų kursą ir mylias, vėjo autopilotas be nuovargio vairuoja ir, svarbiausia, nesiskundžia, mes gi, tikrinam ir tikrinam Australijos Didžiojo Barjerinio Rifo ir Torres sąsiaurio el.jūrlapius ir locijas: ten bus naviguoti sudėtinga.

Linkėjimai visiems ir iki Australijos
Andrius
RagainėII
Port Vila, Vanuatu - Cairns, Australija
Ramusis vandenynas

Liepos 24 d.
Sveiki

jau baigiasi mūsų "katino" dienos FIJI salyne. Čia tiesiog toks atsipalaidavimas, ypač po Fiji sostinės biurokratų. Kartais net pasidžiaugiu, kad negyvenu Vilniuje ir nematau kasdien mūsų sostinės biurokratų. Na, bet perspjauti FIJI biurokratus - sunku. Mes atvargom Suvoje (Fiji sostinė) su popieriais dvi dienas ir baisiai pykom. Dabar, gi, gaunam laiškus iš mūsų draugų – britų katamarano "O'Flo", jis įkliuvo Suvoje rimtai. Jo prašo sumokėti baudą apie 1800 USD, vien tik už tai, jog prieš 48 valandas nepranešė FIJI muitinei, jog atvyksta (mes ta per savo radijo Icom 703 ir modemą Pactor apdairiai padarėm, čia Rasai ačiū). Šis katamaranas plaukia tokiu pačiu maršrutu ir laiko grafiku, kaip mes, tai su juo vis dalinamės informacija.

Po Suvos nuplaukėme į Viti Levu salos vakarinę dalį (120 j.m.), į Lautoką, antrą didžiausią Fiji miestą ir cukranendrių sostinę, susiradom naują mariną Vudu Point ir keliom dienom likom joje. Atvyko Egoi tėvai: visi džiaugiamės lauktuvėmis, bet labiausiai, aišku, „džiaugiasi“ mūsų "RagainėII". Jai Dainius J. įdėjo naujas LED lempas, ampermetrus, dar visokių smulkmenų. Dabar vėl ir stiebo tope šviečia navigacinės lempos. Be to dar padariau ir iš LED lempų inkarinę šviesą ant stiebo viršaus. Artėja Australija. Ten laivų judėjimas itin intensyvus. Tai navigacinės šviesos itin svarbu.

Iš tikro ši FIJI salyno dalis (Viti Levu sala) grožiu nepasižymi. Visas kraštovaizdis vien cukranendrių laukai. Iš pradžių mums įdomu. Deja, po to jau atsibosta. Britai šioje šalyje paliko labai gerai sutvarkytą cukranendrių verslą. Na, o dabar jau indai toliau ji vysto. Visa sala išraizgyta siauruko geležinkelio bėgiais – jais transportuojamos cukranendrės. Ištisi ešelonai cukranendrių, garvežiukai tai kaip meno kuriniai, tokie dailus. Ko nepavyko britams šioje šalyje padaryti, tai išmokyti čiabuvius tvarkos: visa sala tiesiog nusėta plastmasiniais buteliais, šiukšlėmis. Kažkaip prisiminiau mūsų Minijos pakrantes, po pavasarinio žvejų antplūdžio. Šiukšlių panašūs kiekiai, tik Minijoje gyventojai, parkas ir mokiniai po to surenka. Čia, gi, jos lieka.

Aišku, deramai patikrinau vietinio romo kokybę: tiek daug cukranendrių aplinkui. Iš tiesų romas stiprus 58 laipsniai ir švelnus skonis, bet kaina kandžiojasi. Vietiniai alkoholio beveik nevartoja. Jie turi savo tropikų gėrimą vardu "kava", visuose turguose pilna šiam gėrimui paruošti žaliavos. Pabandžiau ir aš. Iš tikro, gaivinantis gėrimas, o kokio narkotinio poveikio nepajutau, gal daugiau reikia jo išgerti...

Kartu su Egoi tėvais padarėm nedidelį kruizą į gretimą mažą Malolo salytė (22 j.m.) ir sustojome šioje saloje įrengtame uostelyje su gražiu vardu: Musket Cove (muškietos įlanka). Netoliese, matomumo ribose, matosi ir Robinzono Kruzo sala. Šioje Malolo saloje įrengti viešbučiai, baseinai, bungalo ir jaukūs barai baltiesiems. Kontingentas pagrinde iš Australijos, N.Zelandijos ir JAV. Viskas sutvarkyta, jokios šiukšlės ir su žiburiu nerasi, mažiukas aerouostas. Na, viskas super. Svarbiausia kainos įkandamos netgi mums. Už uostą mokame 10 USD, bet gauname absoliučiai viską: baseiną, baidares, vindserfingą, elektrą, vandenį, dušai ir dar net nežinau ką... Aišku, kaip jau čia įprasta, gauni ir kortelę, kad tu esi šio jachtklubo narys: taigi dabar Andrius Varnas yra Musket Cove Yacht Club narys. Mano Nr. 13297. Taigi...

Jau renkamės informaciją apie Vanuatu salyną. Už kelių dienų Egoi tėvai išskrenda į Bilbao. Mes, gi, keliam bures į Port Vila, Vanuatu sostinę (520 j.m.). Vėl orų prognozės, vėl formalumai. Jau išsiaiškinom, kad ir Vanuatu lietuviams reikia vizų. Teks pirkti. Na, tokia buriuotojiška Ramiojo vandenyno kasdienybė. Gal dar pasivys mus mūsų draugai: britu katamaranas "O'Flo", P.Afrikos jachta "Zephyr", australai su savo "K-SeraII". Graži būtų flotilija: visi jau susidraugavom, visiems rūpi, kaip sekasi, kokios problemos, gal reikia pagalbos. Na, tokia jachtų, keliaujančių ta pačia kryptimi tarptautine bendruomene...

Linkėjimai visiems
Iki kito karto...
Andrius
RagainėII
Musket Cove, Malolo island, FIJI

  Liepos 16 d.
Sveiki, ir vėl iš naujo salyno

Kadangi planuojam praleisti FIJI salyne apie dvi savaites, tai kad neužsimirštų pirmieji įspūdžiai iš Suvos, FIJI sostines.
Įplaukėm į Suvos įlanką iš Tongos salyno sekmadienį, kaip ir buvom planavę. Spėjom užsiinkaruoti įlankoje prieš Suva Royal Yacht Club (SRYC), ir vėjas pradėjo pūsti iš S, po to jau SW ir W, na tiesiog kaip iš natų. Vėlgi, dėkui mūsų draugui Nagliui Šulijai ir Jo DOT (Dvarčionių orų tarnyba). Šios užslaptintos tarnybos prognozės eilinį kartą buvo tikslios, ir dėka jos mes išvengėm nemalonaus priešinio vėjo.

Na, o Suvoje prasidėjo mūsų Golgotos. Pirma, jei nori sekmadienį kad Tavo jachtą patikrintų oficialios tarnybos ir galėtum išlipti į krantą, turi sumokėti apie 200 USD. Darbo dienom šių mokesčių nereikia. Aišku, liekam jachtoje ir tvarkomės. Vis tik pavakary neiškenčiam, prisipučiam savo valtelę ir slapta į klubą: dusas, aišku, svarbiausia.

Pirmadienį nuo pat ryto per VHF radijo kviečiamės pareigūnus į jachtą ir girdim pastovų atsakymą: atplauksim. Laukiam. Pavakary teikėsi atvykti net 4 pareigūnai. Surašė kelis popieriukus ir vėl prašo 100 USD: už tai, kad atvyko ir reikia sumokėti kateriui, bet sąskaitos nerašo. Mes vėl nemokam pinigų ir irgi aiškinam: neturim grynų, išleiskit į krantą - po banko sumokėsim. Taip ir sutariam.

Jau temsta, ir bandau dabar jau legaliai įplaukti į SRYC akvatoriją su jachta: locijos rašo, kad tai geriau daryti, kai yra "aukštas" vanduo. Bet šiandien dukters gimtadienis, negi vaikas sėdęs jachtoje, kai šalia miestas. Lendam per "žemą" vandeni iš lėto, lėto, gerai kad dugnas dumblas, tai tiesiog įbrendame į klubą: gylį matuoklis rodė 1,5 m, kai jachtos grimzle 1,7 m. Prisišvartuojame. Rasa ir Egoi, aišku, iškart į dušą ir į miestą, kur nors atšvęsti Rasos gimtadienio.

Kitą dieną prasidėjo tikra Golgota: pasirodo ir į FIJI lietuviams reikalingos vizos. Velnias nematė - susimokėsim už tas vizas, bet: vizas padarys tik per 3 ar 5 dienas ir, aišku, vėl tie nelemti 100 USD, per mus abu maždaug tiek kainuos. Ką darysi, mokam dolerius ir visus SUVA "immigration" valdininkus prašom padaryti tai kuo greičiau. Galu gale viena moteris lyg ir pažada: gal ryt ryte bus. Iš tikro, kitos dienos ryte mano ir Rasos pase jau puikuojasi Fiji vizos.

Šios istorijos nejaukiausia ar nesmagiausia dalis: Egoi, kaip ispanui nereikia vizų, bet sąrašuose šalių, kurioms nereikia vizų puikuojasi Latvija ir Estija. Taip buvo ir Tongoje. Tai dabar Egoi šaipydamasis ir porina mums su Rasa: gal pataisykit kelias raides pase, kad būtų Latvija, tai krūvą pinigų sutaupytume kitose šalyse... Mums su Rasa belieka tik patylėti.

Aiškų, po to ir muitinė atsiėmė savo 100 USD, už katerį ir sanitariją atsiėmė kažkiek. Tiesa, viena popieriuką gavom nemokamai: leidimą aplankyti visas Fiji salyno salas. Tai labai labai stebėjomės.

Dabar jau plaukiame į rytinę Viti Levu salos pusę į Lautokos uostą (nuo Suva apie 90 j.m.). Jis yra šalia Nadi tarptautinio aerouosto. Lautoka yra Fiji jachtingo, turizmo ir cukranendrių sostinė. O į šį aerouostą ryt ryte atskrenda Egoi tėvai. Tai tursim malonių ir laukiamų svečių ir, aišku, laukiam lauktuvių...

Na, o aš ruošiu laiškus visoms jachtoms, mūsų draugams, kurie dar tik plauks į Fiji (mes pirmi), kad vengtų Suvos uosto - užteko jau mums sočiai "šios tvarkos"

Linkėjimai
Andrius
Suva-Lautoka, FIJI salynas, Ramusis vandenynas
RagainėII

Liepos 9 d.
Sveiki
Praūžė LT tūkstantmetis. Kaip ne keista, mes ji irgi pajutome čia, Ramiajame vandenyne. Tūkstantmetį sutikom Tongos salyne, tarp labai labai gražių mažų salyčių, apsupti jachtų, kaip jau įprasta, iš viso Svieto. Aišku, išsikėlėm ant jachtos tarptautinių vėliavų kodą (daug, daug spalvingų vėliavyčių). Visi aplinkiniai klausia, kokio komandos nario gimtadienis. Mes, gi, išdidžiai atsakom: Lietuvos gimtadienis.

Tongos salyne sutikom Australijos jachtą su labai gražiu lietuvišku vardu "Jura". Tai 3-ios kartos Australijos lietuvis iš Sydnio, Petras (Peter) Vaiciurgis su žmona Kylie buriuoja po Ramiojo vandenyno salas su tėčio statyta aliuminine jachta. Petro senelis pasitraukė baigiantis karui į Vakarus, po to į Australiją. Petras vienintelis giminėje, kurio hobi – buriavimas. Jis su žmona ir gyvena jachtoje. Į Tongą "Jura" atplaukė iš N.Zelandijos. Dar savaitę kitą lankys Tongos salas, po to į Fidži, N.Kaledonija ir namo, į pietų Australiją. Toks Petro ir "Juros" maršrutas. Aišku, jų jachtoje dabar kabo ir mūsų dovanota trispalvė ir kita lietuviška atributika. Vis tik buvo labai smagu atokiose Ramiojo vandenyno salose sutikti lietuvišką vardą "Jura". Šalia stovėjo ir mūsų "Ragainė II".

Į Tongą atplaukėme naktį. Teko pirmą kartą naviguoti naktį tarp mažų salyčių. Čia labai mums padėjo jachtos radaras, tad saugiai pasiekėm inkaravimosi vietą.

Ne veltui visose locijose ir kelionių giduose rašoma, kad Tongos karalystė yra trečio pasaulio šalis. Iš tikro, mus pasitiko krūvos šiukšlių, senos auto, daug įvairiausių tikrintojų: visi prašo "money, money". Už viską mokėt, net keista: vyksta sanitarinis jachtos patikrinimas - tai vietinis valdininkas sandėlyje prie stalo užpildė vieną popieriuką, į jachtą net nežiūrėjo, bet mokėk už tai 50 USD. Taip visur. Pasirodo, į Tongą lietuviams reikalingos vizos, vėlgi pareigūnas išsitraukė nušiurusį popieriuką. Jame parašyta, kad rusams nereikia vizos, net jugoslavams nereikia, nors tokios šalies jau senai nėra, bet lietuviams reikia. Na ir vėl mokėk....

Man kaip visuomet įdomu žmonės, vaikai jų namai. Čia visai kita kultūra negu Prancūzų Polinezijoje, Niue ar kitur. Bažnyčia turi didžiulę įtaką, sekmadienį niekas absoliučiai nedirba. Policija budriai tai prižiūri. Į sekmadienines pamaldas renkasi beveik visi salos gyventojai: atėjau ir aš, šalia dar dvi pagyvenusios švedės iš švedų jachtos. Stovime prie durų, į vidų nedrįstam eiti. Tai pastorius specialiai mus tris pakvietė į vidų. Bažnyčia sausakimša, visi be išimties gieda ir dainuoja. Tam specialiai yra dirigentas. Nepasakyčiau, kad dainuoja blogai, matosi, kad daug daug kartų tą darė. Kapinėse kapai išpuošti įvairiaspalvėm drobėm. Kabo jos vienus metus. Po to jau statomas antkapis. Vienus metus po artimo žmogaus mirties visi artimieji (ir vyrai) nešioja sijonus iš palmių lapų. Tokios tradicijos.

Jau darosi šioje mūsų kelionėje įprasta, kad kiekviename salyne sutinkam naujų draugų. Čia, Tongoje, susipažinom su jauna olandų šeima Morisu ir Elze iš Roterdamo. Jie jau keletą metų dirba N.Zelandijoje. Dabar atvyko į Tongą atostogauti, tai kelias dienas plaukiojo su mumis po salas. Į Tongą užsuko senoviškas burlaivis, statytas 1920 m. Jis dabar plaukioja tarp Vanuatu, N.Zelandijos ir Tongos. Tiesiog neiškenčiau, aplankiau jį, o vakare jau kartu su Rasa ir Egoi sudalyvavom vakarėlyje ant šio burlaivio denio. Labai įspūdingas burlaivio variklis SAAB - gamintas irgi apie 1920 m. Aišku, už paros iš Niue salos į Tongą atplaukė ir mūsų jau seni draugai - P.Afrikos respublikos jachta "Zephyr" su Heroldu ir Tavish – vėl visi kartu.

Vos nepamiršau pranesti: atplaukiant į Tongą pirmą kartą kelionėje matėme DIDŽIULĮ banginį, na, gal 20 metrų ilgio, daug daug didesnį už mūsų jachtą. Jo išmetamas vandens purslų fontanas - kokių 3 ar 5 metru aukščio. Vaizdas tikrai didingas. Labai daug žmonių specialiai atvyksta į Tongą stebėti šių banginių. Mums, gi, tiesiog pasisekė.

Dabar jau antra para kai plaukiame į Fidžį. Vėjas palankus rytų krypčių, 15 -20 mzg. Tiesa, už kelių dienų žada suktis į vakarus. Gal spėsim iki pasikeitimo atplaukti į Suva, Fidžį sostinę. Iki jos nuo Tonga 430 j.m. Ten planuojame ilgiau buvoti: reikia kapitaliai patikrinti jachtą, lipti į stiebą, patikrinti stovintį ir judantį rangautą, ir dar visokių smulkių darbų atlikti. Be to, į Fidžį atskrenda ir Egoi tėvai iš Bilbao aplankyti mūsų. Tai turėsime malonių svečių.

Vakar vakare pagavom didžiausią šioje kelionėje apie 15 kg sveriančią Dorado (Mahi Mahi) žuvį. Tai mūsų šaldytuviukas vėl pilnas skanios žuvies...

Linkėjimai visiems
Andrius
„RagainėII“
Tonga - Fidzi

Liepos 5 d.
Sveikinam, sveikinam, sveikinam!

RagainėII
Andrius, Rasa, Egoi, Gerd‘as
Neiafu sala, Vavau salynas, Tongos karalyste, Ramusis vandenynas

BirBirželio 30 d.

Sveiki
Kartais atrodo labai jau paprasta: aplankom vieną salą, po to aplankom kitą salą, po to dar salą ar salyną ar atolą ir taip per Ramųjį. Bet tai yra Ramusis vandenynas, didžiulis, beribis, labai dažnai tikrai ramus, bet kartais ir ne, na o kartais ir žiaurus. Ta pajutom savo kailiu plaukdami iš Palmerstoun‘o salos į Niue, na ir kuomet pamatėm Niue saloje galingo, netikėto Ramiojo vandenyno ciklono suniokotus namus. Bet apie viska paeiliui.

Palikom Palmerstoun‘ą labai jau nenorėdami, bet mus spaudžia kelionės grafikas, be to artėjo stiprūs vėjai, o stovėti užsiinkaravus prie silpnos bojos neapsaugotoje nuo vėjų vietoje prie Palmerstoun‘o salos darėsi nesaugu. Taigi, pakėlėm savo inkarą "Bruce", atsirišom nuo bojos, atsisveikinom su savo kaimynais, P.Afrikos respublikos jachta "Zephyr" ir į Niue, apie 400 j.m. Oro prognozė: vėjas iš S, SE: 20 - 25 mazgų, kartais 30. Na stiprus. Deja, kad taip būtų: jau pirmos dienos vakare pūtė 30 mazgų. Iš pradžių išsikėlėm mažą stakselį 14 m2, grotą su 3 rifais 8 m2, na ir dar "baby" stakselį 10 m2. Smagu, gražu, atrodom kaip šaunus tenderis, bet... vėjas stiprėja. Nuleidžiam baby, nuleidžiam grotą visiškai, liekam tik su stakseliu ir tai lekiam 6 - 7 mzg., kartais virš 8. Jachta lekia, kartais įsiremia į bangą - pilna purslų, ir vanduo šniokščia per falšbortus. Antros dienos vakare guliu ir mastau: ką čia dar galima padaryt, kad ramiau plauktumėm, labai jau nesinori gulti į dreifą ir pralaukti dreifuojant šį vėją: vis tik spaudžia kelionės grafikas. Na ir Ramusis ne taip baisiai atrodo, kaip atrodytų mūsų Baltija prie 40 mzg. vėjo. Pasitariu dar su Rasa, ir vėl prisisegęs saugos diržą rėplioju į jachtos priekį, nuleidžiu stakselį ir pasikeliu "baby" stakseliuką 10 m2, įremiu jo dar sotini kampą bomu, viską sutvarkau ir parrėplioju į koktpiką. Tokio burių varianto dar nesu išbandęs, bet: greitis sumažėja, dingsta smūgiai, kažkur prapuola purslai. Taip ir atplaukėm į Niue tik su viena maža buryte.

Mūsų sprendimas palikti Palmerstoun buvo teisingas: už poros valandų po mūsų paliko Palmerstoun‘ą ir "Zephyr" - labai jau nesaugu pasidarė ten stovėti. Tad plaukti mums buvo kur kas smagiau ir ramiau, vis pasikalbėdavom su "Zephyr" per savo SSB radijo. Taip ir atplaukėm praktiškai kartu.

Niue sala paliko ir slogų, ir tokį Ramiojo vandenyno vienišos salos įspūdį. Sala nemaža: 12 mylių ilgio ir 8 pločio. Dabartiniu metu gyvena tik 1100 gyventojų. Prieš 5-tą metų dar gyveno virš 6000 gyventojų. Deja: praūžė netikėtas ciklonas, dalį namų, ypač pakrantėje, apgriovė, ekonomika pradėjo šlubuoti ir, iš pradžių jaunimas, na o po to ir dauguma darbingų žmonių patraukė į Naująją Zelandiją. Jiems, gi, nereikia jokių vizų, jokių darbo leidimų, jie turi N.Zelandijos pasus, nes čia yra N.Zelandijos protektoratas, nors ir laikoma nepriklausoma respublika. Na, vos ne kaip LTSR, Sovietų sąjungos sudėtyje.

Sala visiškai priklausoma ir išlaikoma N.Zelandijos. Tvarka stebina, matosi ryški britų imperijos įtaka: žolė net prie apleistų namų, o jų čia begalybė, visuomet nupjauta. Didžiulė bažnyčių įtaka, jų suskaičiavau net trijų rūšių. Labiausiai išplitusi Londono misionierių bendrijos bažnyčia - artimųjų kapai tiesiog prie namų arba kitoje kelio pusėje, negu namas. Rasa labai teisingai pastebėjo: apleistų namų ir kapų sala - nenorėčiau čia gyventi.

Kartu su "Zephyr" įgula išsinuomavom auto (40 N.Zelandijos dolerių) ir turėjom kelionę aplink salą. Gamta įspūdinga, sala ištisai koralinė - jokio smėlio ar lietuviško dirvožemio. Auga, kaip jau įprasta pietų Ramiojo vandenyno salose, palmės, daug papajos medžių, aišku, radau ir bananų. Papildėm jachtos vaisių atsargas papajos vaisiais ir bananais. Deja, citrusinių vaisių nėra: ar nėra dirvožemio, ar klimatas netinkamas - neaišku. Saloje yra net universitetas: South Pacific university. Ko ten moko ir kiek studentų yra tiesiog pritrūko laiko išsiaiškinti. Jokios pramonės ar fermerių saloje nėra. Pagrindinis darbdavys - valstybė ir jos užsakomi darbai: kelių priežiūra, žolės pjovimas, policija, yra net kalėjimas su prižiūrėtojais. Šiuo metu jame keliems mėnesiams, tupi 2 vyriškiai už agresijas prieš žmonas, yra muitinė su "Duty free" parduotuve, yra netgi "international" aerodromas, į kurį vieną kartą per savaitę atskrenda lėktuvas iš N.Zeeland. Na, ir dar visokių valdiškų įstaigų ir darbų. Į salą kartą per du mėnesius atplaukia laivas iš N.Zeeland su provizija, medžiagom, įrankiais, kuru (jis saloje brangus - 2,5 N.Z. dolerių), ir visokiais kitais rakandais.

Vaikščiodami po salos sostinę, Alofi, su dukra kalbėjom: įdomu kaip atrodytu mūsų gimtoji Kintų seniūnija, jeigu būtų nepriklausoma valstybė, remiama ir globojama LT valstybės - panašiai kaip Niue. Po to turėjom ilgai ilgai aiškinti Egoi, kodėl taip smagiai juokiamės...

Per daug neliūdėdami palikom Niue salą ir išplaukėm į Tonga salyną, vienintelę Ramiajame vandenyne karalystę. Atstumas 240 j.m. Šį kartą vėjų prognozė net perdaug rami, gali tekti žemai nusilenkti mūsų senukui, jachtos varikliui Volvo-Penta ir motoruoti...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Niue - Tonga, Ramusis vandenynasželio 22 d.
Sveiki
baigėm savo pažintį su Cook‘o salyno, Palmerstoun sala Pietų Ramiajame vandenyne. Tikrai net nežinau ką ir sakyti ar rašyti apie šią unikalią mūsų 21 amžiuje savo geografine padėtimi, bendruomene, šeimos ūkiu, vietinių žmonių ir atvykėlių santykiu, kad ir tokių, kaip mes, atvykėlių. Apie salos grožį, jos istoriją galima susipažinti pasižiūrėjus internete, įlindus į Cook‘o salyno aprašymus. Pabandykit - nepasigailėsite. Ten nebus info apie žmonių santykius, jų gyvenimą, todėl truputis informacijos. Visų pirma, saloje nuo seno gyvena trys šeimos - ištakos iš vieno šaunaus brito, pavarde Marsters, kuris su savo trimis žmonomis užėmė šią salą 1862 m. Tai visi salos gyventojai (o jų dabar net 56) ir turi šią pavardę.

Mes atplaukėm į salą pavakary, bet jau likus 50 mylių iki salos per radijo pranešėm, kad atvykstam. Tad jau likus keletui mylių, mums buvo pranešta, kad esam laukiami ir mūsų lauks Bob‘as Marsters su valtimi. Ką gi malonu. Iš tiesų, tik užsukom už salos iškyšulio ir iškart pamatėm jų valtelę. Nuvedė mus tiesiai į inkaravimosi vietą, padavė bojos virves ir iki. Šalia taip pat užsiinkaravusi stovi jau mūsų draugo iš Pietų Afrikos jachta "Zephyr", kurios komanda sudaro kapitonas Harold‘as ir nuo Papeetes jam padedantis jaunas kanadietis Tavish. Kolei mes viską tvarkėmės po 7 dienų buriavimo iš Bora Boros, vėl atskrenda su valtele Bob‘as su karšta vakariene mums - čia jo žmona paruošė. Sutarėm, ryte mus paims į krantą. Šioje saloje visos trys šeimos tiesiog varžosi, kuri priims atplaukusią jachtą. Mus laimėjo Bob‘o šeima. Į patį Palmerstoun salos atolą įplaukti jachtom neįmanoma - mažas gylis įplaukoje, tik 1,2 m. Be to įplaukos kanale tiesiog velniška srovė. Tai ir su jachtos valtele ir 4 HP Yamaha neįlįsi. Tik su čiabuvių valtimis ir galingesniais varikliais įmanoma įplaukti į atolą ir aplankyti jų gyvenamą salytę. Taip visas 4 dienas ir darėm. Ryte paima iš jachtų mus ir "Zephyr" komandą. Vakare parplukdo. Saloje priima mus Bob‘o šeima. Pas juos ir maitinamės: lunch‘as pavakary, po lunch‘o į jachtą. Apie jokius piniginius atsiskaitymus net nekalbama, mes esam jų svečiai.

Šiemet mes esam tik 9 jachta, aplankiusi šią salą. Šiaip į šią salą kas 2 mėnesiai atvyksta didelis krovininis laivas, kuris pristato reikalingas medžiagas, kurą, visokias užsakytas prekes ir išsiveža vietinių sugautas, išdorotas ir užsaldytas žuvis. Įdomiausia, aišku, salos gyventojai, jų buitis ir gyvenimas. Aplankėm naujai pastatytą mokyklą. Mokytoja, ji ir salos sekretore, ji ir pastoriaus žmona - baltoji. Aprodė visą savo mokyklos ūkį, surengė futbolo varžybas tarp mūsų buriuotojų ir salos mokinuku. Jau po pirmos dienos visi saloje žinojo mūsų vardus ir kas iš kur atvyko. Turi saloje ir tokį mini jachtklubą, kur iškabintos jachtų padovanotos vėliavos. Kabo ten dabar ir mūsų trispalvė su užrašu "RagainėII", Lithuania. Mokyklos pasaulio žemėlapyje vaikai greit surado Lietuvą ir įsmeigė smeigę - iš čia buvo atvykę lietuviai. Lydimi Bob‘o aplankome visas salos šeimas. Nuostabu, kaip jie gyvena.
Didžiulė pagarba mirusiems, dabartinės kapinės tiesiog salos centre. Kiti kapai prie pat jų gyvenamo bungalo. Išsaugoti ir pirmųjų salos gyventojų kapai. Radau ant kapo užrasą 1869 m. Išlikęs ir saugojamas pirmasis salos namas, kurį pasistatė pirmasis salos vyras Wiljamsas Marsters iš sudužusio burlaivio rastų. Didžiulė pagarba ir vertė valtims - joms nuo seno suręstos nendrines pastogės, kad saulė ir lietus neniokotų. Niekur to dar nemačiau.

O įkliuvome mes šioje saloje, kaip kokie mokinukai. Bob‘as paklausė, gal mes nusimanome truputį elektroje ir mechanizmuose. Kaip nepasigirsi - nusimanom truputį ir aš ir "Zephyr" kapitonas Harold‘as. Na tai dvi dienas ir tvarkėm su Haroldu jų ūkį. Sutaisėm gal kokias 5 mikrobanges krosneles, akumuliatorių pakrovėjus, DVD grotuvus, net viena skalbimo mašiną prikelėm gyvenimui. Ačiū Dievui, kad užteko proto nesakyti, kad truputį nusimanau šaldytuvuose, tai būtų neišleidę kokią savaitę. Palmerstoun‘as dar garsus tuo, kad vienam salos gyventojui tenka daugiausia šaldiklių pasaulyje. Visą sugautą žuvį jie deda į šaldiklius ir laukia, kol atplauks laivas. Tuomet iš šaldiklių kiekviena šeima pristato žuvį į atplaukusį laivą, Na, tiesiog saldikliu sala.

Rasa, Egoi ir kanadietis Tavish vieną dieną padėjo Bob‘o šeimai žvejyboje, koraluose. Visą dieną braidė po koralus, trauke tinklus, Rasa viska fiksavo su kamera. Grizo pavargę, bet su kokiais 150 ar daugiau kg nuostabios žuvies. Tuomet visa šeima ir mes prisidėjome prie žuvies dorojimo, ne pats maloniausias darbas.

Paskutinę viešnages Palmerstoun dieną, sekmadienį, nusprendėm aplankyti jų bažnyčią, juolab visi salos gyventojai sekmadienį nieko nedirba, o išsipuošę traukia į bažnyčią. Nežinau kaip čia įsitvirtino "Gelbėjimo armijos" (Salvation Army") bažnyčia. Labai keistai atrodo, bet visi gyventojai tiesiog švytėdami gieda per sekmadienio pamaldas. "RagainėII" kartu su "Zephyr" paaukojome kažkiek USD vietinei bažnyčiai. Po pamaldų vietinė bendruomenė sutiko būti įamžinta mūsų fotokamerose. Dabar atminčiai turime jų foto.

Paskutinį kartą po pamaldų papietavome kartu su Bob‘o šeima, atsibučiavome kaip su geriausiais draugais, vėl su valtele į jachtą ir ištraukę savo inkarą, atsirišę nuo Palmerstoun salos bojos, pakelėm mažą stakselį ir išplaukėm į kitą salą – Niue, kuri yra beveik už 400 mylių. Vėl nauja sala, vėl naujos pažintys ir patirtis - tokia kelionės su jachta aplink svietą jau dalia...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Palmerstoun - Niue, Ramusis vandenynas
18°06.71'S; 163°25.88'W;
04 oo utc, 22 06 09

Birželio 15 d.
Sveiki
Nieko nieko naujo. Iki Palmerstoun‘o liko beveik 200 mylių. Ramusis tikrai kartais ramesnis negu jo pavadinimas. Jau trečia valanda, kaip neturime vėjo. Na, net pusryčiams jo neturime. Siunčiamės ir siunčiamės orų prognozes (GRIB failus) per savo SSB Icom 703 radijo, bet kas iš to: ir prognozėse rodo, kad pora trejetą dienų be vėjo, na o po to jau prognozuoja labai stiprų vėją. Mes jau tuomet busim Palmerstoun saloje, gal kur pavyks pasislėpti nuo labai stipraus vėjo, jeigu prognozės nemeluoja. Pagal mūsų, jau beveik metai, gaunamas prognozes, jos labai tikslios būna tik 3 na gal 4 paras į priekį, po to jau apgraibom, juolab, kad mes plaukiam dabar vejų kaitos zonos pakraštyje, tai tikėtis tikslumo neverta.

Kuomet nėra vėjo, nėra bangų, nekimba ir žuvys. Pasidžiaugėm išplaukę iš Bora Boros dviem pagautais tunais, dabar gi vėl mūsų "mylimi" konservai. Gaminame karštus patiekalus dukart paroje. Na, kartais Rasai ateina įkvėpimas ir pamalonina mus dar kokia skania vakariene: paprastai tai pasigaminame sočius pusryčius ir po to jau pavakary generaliniai pietūs, arba, kaip vakaru pusrutulyje jie dar vadinami – lunch‘as.

Tad dabar esam po sočių pusryčių (keptos bulves su kiaušiniais, svogūnais, aišku, ir stipri kava).
Linkėjimai visiems.
Andrius
RagainėII, link Palmerstoun, Cook‘o salynas
Ramusis vandenynas
17°20.14'S;159°39.23'W
19 30 utc; 15 06 09

Birželio 13 d.
Sveiki
Baigiasi jau antra para, kaip mes vėl atviram vandenyne: buriuojam į vakarus, į Palmestoun salą, Cook‘o salyne. Iki jos liko dar 450 j.m. Porą dienų buriavome labai panašiai kaip Baltijos jūroje. Vėjas stiprus 20-25 mzg. plius gūsiai ir truputi priešinis. Kursas - pilnas beidevindas. Viskas jachtoje laksto, priekinėje kajutėje miegot jau buvo neįmanoma, nes dažnokai prilipdavom prie lubų, ar prie šoninių sienų. Pirmą naktį išsikėlėm tik mažą stakselį ir grotą su 3 rifais, ir tai greitis buvo 5 mzg. Dar ir bangos ir purslai, na, tikras Baltijos buriavimas... Bet viskam ateina galas, taip ir šiam SW vėjui. Ryte jis pradėjo rimti ir pasisuko į S. Buriavimas vėl tapo malonus ir toliau skaičiuojame nuplauktas mylias...

Paskutinėje Prancūzų Polinezijos saloje Bora Bora praleidome apie savaitę, bet ten ir mėnesio būtų maža norint gerai susipažinti su visu Bora Bora atolu. Aš su jachtos dviratuku pramyniau gal kokį 100 km., dukra ir Egoi laipiojo po kalnus, vakarais jachtklubo terasoje plepėdavom su buriuotojas. Vieną vakarą su internacionaline lenko/australo (Tomekas turi dvigubą pilietybę) įgula, joje dar yra danas ir kalifornietis, kepėm ant dujinės barbekiu tuną ir vėl plepėjom.

Atplaukė į Bora Borą ir mūsų seni jau draugai australai Krisas ir Alaine su jachta "K-SERA II". Kaip visuomet pas Krisą krūva problemų su jachtos įranga. Tai Egoi aiškinosi kompiuterio problemas, aš gi, padėjau su elektra. Krisas su liūdesiu rodė savo parduoto namo nuotraukas ir džiaugėsi už tuos gautus pinigėlius nusipirkta jachta, kurioje dabar ir gyvens.

Šalia mūsų stovėjo ir kaimynų vokiečių trimaranas iš Liubeko. Vyras statybų inžinierius. Bet dabar ir jiems sunkus laikai, tai plaukia iki Naujosios Zelandijos, ten planuoja parduoti trimaraną ir grįžt į Liubeką: gal ir krizė baigsis ir vėl galės dirbti statybose - įvairūs žmonės, įvairūs likimai...

Palikom Polineziją truputį su liūdesiu. Tikrai nežinome, ar dar kada čia grįšime: labai labai jau trumpas buvo mūsų čia apsilankymas, tik porą mėnesių. Aplankėme tik 10 salų (o jų čia virs 100). Kitos jachtos praleidžia Polinezijoje ištisus metus ir vis randa ką nors naujo. Visi salynai skirtingi: Marquesu salos vulkaninės kilmės, Tuamotu salynas - koralai, Society salynas ir koralai ir vulkaninė kilmė, įvairovė... tik žmonės visur geranoriški ir nuoširdūs.

Dabar jau koncentruojamės į Palmerstoun sala - atolą (18 00S; 163 10W). Vėl tikriname ir tikriname locijas ir įvairius aprašymus, buriuotojų atsiliepimus apie šią salą. Sala turi savo įdomią istoriją ir labai įdomų jachtų priėmimo būdą, bet apie tai, kuomet busim Palmerstoun‘e...
Linkėjimai visiems.
Andrius
RagainėII
16 26S; 155 20W
19 oo utc; 12 06 09

Gegužės 24 d.
Sveiki
Baigėm savo trumpą viešnagę Tuamotus salyne, aplankėm tik vieną koralinį atolą Manihi, bet ir to mums užteko. Dabar plaukiam į Prancūzų Polinezijos sostinę - Papeete. Dar prieš ruošdamasis šiai kelionei, dažnai įvairiuose leidiniuose skaičiau, kad tokioje ilgoje, pažintinėje kelionėje su jachta aplink svietą visi be išimties buriuotojai pabrėždavo, kad svarbiausia - geras vėjo autopilotas, o antroje vietoje - inkarai ir inkaravimosi visa sistema. Kažkaip sunkiai suprasdavau, kodėl tokia didelė reikšmė teikiama inkaravimui. Na dabar, po Manihi atolo, ir aš pasakyčiau - labai svarbu inkaravimo visas mechanizmas. Labai grubiu paskaičiavimu, plaukiant apie svietą dviejų metų laikotarpiu, jachta praleidžia stovėdama užsiinkaravusi daugiau negu metus. Yra paskaičiuota, kad tokioje kelionėje jachta inkaruojasi maždaug 120 - 200 kartų. Mes jau inkaravomes apie 45 kartus. Na ir koks gali būti ramus miegas jachtoje, jei vis galvotum, kad inkaras nelaiko, ar silpna grandinė, ar išvis nėra grandinės, o tik virvė.

RagainęII sukomplektavau 4 inkarais: C.O.R. inkaras 20 kg, du inkarai Bruce po 15 kg, vienas Dariaus Olando fundacija, na, ir A.Speičio fundacija nuo s/y "Ragana" - žvejybinis inkaras kokiu 30 kg, blogiausiam atvejui. Pastoviai naudojam C.O.R. inkarą ir 50 m kalibruotos cinkuotos grandinės, na, ir mūsų "nelaimė" norvegų gamybos 1000 vatų galingumo inkarinė gervė "Anchorlift - Dolphin". Dar atsargoje turim 12 m. grandinės ir geras virves. Visa mūsų bėda yra ši gervė. Pirkau ją naują, iš Lindeman katalogo. Rudyti pradėjo jau Šiaurės jūroje. Elektrinis paleidėjas pradėjo strigti Kanaruose. Dabar, kai reikia dirbti su gerve, visada nešamės plaktuką, nes nežinai, kada užstrigs, o jei užstringa -kaukšteli ir atšoka. Buvom išardę tą paleidėją. Tai maždaug pionierių būrelio darbas, ant tiek viskas vaikiška. Ačiū Dievui, pagrindinis gervės variklis pakolei dirba, bet pasitikėjimo jokio. Ši gervė reklamuojama visuose žurnaluose, kaip super patikima: galbūt, kol guli parduotuves lentynoje ir yra patikima. NIEKAM nerekomenduoju tokios inkarines gerves, o tuo labiau tokiai kelionei.

Manihi atole dugnas koralinis. Jokioje locijoje neradom rekomendacijų apie inkaravimosi ypatumus koraluose. Pagal bendrą saugaus inkaravimosi logiką, geriau išleisti daugiau grandinės inkaruojantis, Mes sustojome 10 m. gylyje ir išmetėm savo C.O.R. inkarą ir išleidom apie 45 m. grandinės. Bet atole pastoviai keičiasi potvynio - atoslūgio srovės, kaitaliojasi vėjas, tai jachta kelis kartus apsisuko aplink savo inkarą ir, aišku, apie dugno koralus. Kai reikėjo kelti inkarą, traukiam grandinę su gerve ir ne iš vietos. Teko Egoi nerti ir išnėrus duoti nurodymus, kokia kryptim grandinė apsisukus apie koralus. Gera pusvalandį nardant, sukinėjant jachtą su variklio pagalba apie inkarą, pavyko sėkmingai išgelbėti ir inkarą ir grandinę. Deja, diena prieš tai olandų jachta samdė profesionalius narus, kurie visą vakarą nardė ir sukinėjo jachtą, kol ištraukė inkarą. Tas pats atsitiko ir su prancūzų trimaranu - teko darbuotis vietiniams narams. Jiems tai papildomas uždarbis. Ir tik po visų šių istorijų, vietiniai žvejai mums pasakė, kad koraluose reikia išleisti tik 2 ar 2,5 gylio ilgio inkaro grandinę. Dabar jau mes tai žinom ir jau nusiunčiau e-mail‘us mūsų draugams, vokiečiui ir norvegui, plaukiantiems į Manihi, kad būtų atsargūs.

Čia, Manihi atole, sutikom jachtą iš Aliaskos, su Aliaskos vėliava. Kaip visada komanda vyras ir moteris. Įdomiausia tai, jog šios jachtos kapitonas, mechanikas, laivo siela yra moteris Joana (plepi be galo), o vyras tik pagalbininkas. Ji daug metų dirbo škipere įvairiuose žvejybiniuose Aliaskos laivuose, dabar, būdama jau brandaus amžiaus, nusprendė pakeliauti po Ramųjį vandenyną su savo vyru. Plaukia jie iki Naujosios Zelandijos, ten praleis pusmetį, po to atgal į Fidži, Havajus ir link Aliaskos, namo. Planuoja kelionėje praleisti apie du metus, jei patiks - gal ir tris. Pagelbėjau jiems pasikeisti Yanmar variklio vandens pompą, nes su mechanika jiems problema. Kiek galėjau ir spėjau, paaiškinau jiems variklio aptarnavimo ypatumus. Atsisveikinom, pasikeitėm adresais. Jie dar savaitę džiaugsis Manihi atolu, po to kviesis narus, kad atlaisvintų ir jiems inkarą ir plauks toliau. Gal kur ir vėl susitiksim, bet vargu, nes mes vis skubam, ir skubam - dabar i Papetę.

Na o koks nuostabus Manihi atolas, matosi iš atsiųstų nuotraukų - tiesiog NUOSTABUS
Linkėjimai
Andrius
RagainėII
Manihi - Papeete
16°35.05'S; 148°29.01'W
01 45 UTC; 24 05 09

Gegužės 20 d.
Foto iš Ramiojo vandenyno.

Gegužės 18 d.
Sveiki
Šiaip taip pakeiksnodami buriuotojų dalią, keiksnodami visų krypčių vėjus ir pasiekėm Tuamotus salyno, Manihi sala - atolą.

Paskutines kelias dienas jau buvom pripratę prie vėjų kaitos ir stipriai nepykdavom, kai reikėdavo naktį keltis ir keisti bures. Prie tropinio lietaus irgi jau pripratome.

Taigi priekyje Manihi atolas. Jis yra 14 j.m. ilgio ir 4 j.m. pločio. Jau dieną prieš jį Rasa pradėjo raustis visose locijose (aprašymuose) ir aiškintis įplaukimo ypatybes. Ramiojo vandenyno atolai yra specifinės koralų salos. Jei į jas žiūrėtum iš viršaus - tai kaip žiedas, tik keliose vietose įtrūkęs. Tai tie įtrūkimai ir yra įplaukimo kanalai į atolą.

Manihi atolas turi tik viena įplaukimą. Visas buriuotojo vargas ir rūpestis, saugiai įplaukti ir išplaukti per šį kanalą. Jeigu blogai paskaičiuosi laiką ir pataikysi ant potvynio ar atoslūgio srovės, o ji būna iki 7-8 mzg, tai joks variklis nepadės. Bėda dar, kad nėra supertikslių jūrinių atolų kortų, koralai pastoviai auga arba nyksta ir kortos būna pasenusios. Mes gi, iš ekonominių, aišku, sumetimų, atolų kortų išvis neturim, o turim tik elektronines kortas. O jos iš vis kartais "vėjus" rodo. Taip įplaukiant į Manihi, MaxSea e-kortos rodė, jog plaukiam per žemę, tiek netiksli. Na, bet kitos e-kortos buvo tikslesnės. Aišku, daug padėjo ir gautos iš įvairių buriuotojų elektroninės Tuamotu salyno locijos ir Rimio B. iš Bostono atvežta Pacifiko salų gidas "Landfalls of paradise".

Prieš įplaukiant į kanalą pasiruošėm inkarus, pasiskirstėm darbais: Egoi priekyje, ant priekinio relingo stebi dugną ir yra pasiruošęs bet kuriuo metu išleisti inkarą. Gerd‘as stovi šalia stiebo, kiek pasilipęs ir stebi dugną iš šonų. Rasa jachtos viduje ir seka GPS‘us, kompiuterio ekraną ir duoda man komandas: dešinėn, kairėn, greičiau ar lėčiau, kokia srovė, o taip pat praneša, koks yra gylis. Aš, gi, vairuoju, stebiu taip pat dugną, reguliuoju genujos sota. Variklis užvestas ir paruostas darbui. Va taip ir įplaukėm, pasiplaukiojom po miestelio prieplaukų rajoną, neradom tinkamos vietos inkaruotis, tai tolumoje pamatėm kelias jachtas prie jų nuplaukėm ir užsiinkaravom.

Belieka tik pasigirti: amerikiečių dvistiebė jachta kabino vairo plunksna koralus ir dabar nardo ir žiuri, kiek pažeista. Kita kylinė jachta iš Aliaskos samdė vietinius už 25 žalius ir juos saugiai atplukdė į inkaravimo vietą. Mes, gi, lietuviai patys kažkaip susitvarkom. Bet aš šį fenomeną vadinu: DEBIUTANTO SĖKME. Yra toks gyvenimo dėsnis, kitą kartą geriau nebandyti savo laimės, nes ne tam gi tokį kelią nuplauki, kad čia, kažkur koraliniam atole, paliktum koraluose įstrigusią jachtą.
Na, o jau gamta čia, nenoriu tiesiog nieko rašyti: aprašyti šį nuostabų pasaulį ne mano jėgom. Atsiųsiu nuotraukas - patys pamatysite. Tai koraliniai atolai, palmės, žydras vanduo ir t.t.
Linkėjimai visiems, visiems iš Manihi atolo, Tuamotu salynas, Ramusis vandenynas.
Andrius
RAGAINĖII 

Gegužės 14 d.  
Tai ne visada rojus
Atrodo tikrai nedidelis atstumas tarp Marquisų ir Tuamotus salynų - tik 460 jūrmylių, bet ir jas reikia nuplaukti. Taigi 13 gegužės ryte palikome svetingą ir nuostabią Ou-Pou salą ir pasukome link Tuamotus salyno, Manihi salos, kursu 220. Nors visos prognozės žadėjo štilį ir labai silpną vėją (Naglis Šulija žadėjo taip pat nestiprius vėjus ir "makalūzę"), deja, pūtė visai normalus 15 mzg. stiprumo, šiaurės, šiaurės rytų vėjas. Visai smagus buriavimas: autopilotas vairuoja, mes, gi, dalinamės Marquisų įspūdžiais, Egoi klausosi per mūsų SSB radijo Icom 703 Ispanijos futbolo taurės finalinių varžybų transliacijos: susitinka basku Bilbao "Athletic" ir katalonų Barselonos "Barselona". Šį kartą Ispanijos taurę laimi katalonai 4:1. Liūdna mūsų Egoi. Aš jį raminu, nieko baisaus, čia, gi, Ispanijos taurė, kitais metais Bilbao "Athletic" žais UEFA, ten galės laimėti Europos taurę. Taip ir prabėgo pirmoji para, nuplaukta apie 110 j.m.

Visa velniava prasidėjo pavakary. Vėjas pradėjo stiprėti ir suktis į vakarus ir pietvakarius. Taigi, pirmiausia susukam genują, iškeliam vidurinį foką, imam pirmą rifą grotui ir turim aštrų beidevindą. Jachta sunki, greičio trūksta, keliam dar "baby" stakselį, pradedam plaukti, bet bangų smūgiai jau gerai jaučiami. Ne veltui anglų kalboje toks plaukimas vadinamas "beating" - daužymas. Aišku, blogo oro palydovas - lietus irgi jau čia. Vėjas vėl stiprėja, paeiliui imam antrą ir trečią rifą grotui. Atrodo plaukiam. Burių planas toks: mažas fokas 14m2, baby stakselis 12m2, grotas su III rifais 8 m2. Greitis 4 - 5 mzg., bet dangus juodas, juodas ir artėja dar vienas škvalas. Egoi eina į priekį, ir nuleidžiam baby stakselį. Lietus ir stiprus vėjas ir jau naktis. Vėl sureguliuoju autopilotą ir viduje visi laukiam, kada, gi, baigsis ta velniava. Bet ne. Dar sučirškia spiningo ritė: kažkas užkibo. Iššoku, griebiu spiningą, bet kur tau - kažkas tikrai didelio. Stabdau jachtą, suku prieš vėją ir bandau traukti žuvį. Ne velnio. Kažkas keisto: paprastai dorado kyla į paviršių, o čia žuvis neria žemyn. Iš lėto keliu, keliu ir pajuntu, kad didžioji žuvytė ar atsikabino, ar nutruko. Pasirodo, atsikabino. Labai liūdna - liekam be skanios vakarienės. Dar ir vėjas nurimsta. Lieka tik lietus ir chaotiškos bangos. Jachtą mėto į visas įmanomas puses. Vėl leidžiam žemyn jau ir foką išleidžiam, didžiąją genują, paliekam grotą tik su 1 rifu: mėtymas sumažėjo, jachta iš lėto pradeda plaukti. Vėl artėja didžiulis juodas, juodas debesis ir iškart pradeda vėl švilpti vėjas. Lietaus dar nėra, prie rumpelio Egoi ir Rasa. Vėl iššoku į denį, suvyniojam genują, pradeda dar pilti ir lietus. Varau į vidų Rasą ir Egoi - nėra ko čia visiems šlapti. Čia, tropikuose, sąvoka lietus truputi skiriasi nuo lietuviško lietaus sąvokos. Jis čia pila ir pila, kaip iš gaisrinės šlango, būt gerai, jei kaip iš kibiro, bet ne - stipriau.

Jachta lieka tik su vienu surifuotu grotu. Atjungęs autopilotą vairuoju rankiniu būdu prieš vėją ir bangas. Už gero pusvalandžio liūtis ir vėjo švilpimas baigiasi, dangus giedrėja, pasimato žvaigždės, vėjas stabilizuojasi. Vėl paleidžiu į darbą autopilotą, einu į priekį ir keliu foką. Vėjas jau iš pietų, pietryčių, kaip ir žadėta prognozėje, taigi kairiu halsu, pilnu beidevindu pajudam link Tuamotus. Dėl šventos ramybės paimu dar vieną rifą grotui. Dabar jis su II rifais, sureguliuoju autopilotą įsipilu truputį siaubingo skonio Polinezijos romo ir miegot iki savo budėjimo. Dabar budi Rasa. Greitis 5-5,5 mzg.
9 00 jau mane kelia: tėti, tavo budėjimas. Vėjas, kaip ir anksčiau, pietryčių, taigi pilnu beidevindu, darydami 5-6 mzg. buriuojam į Tuamotus. Rodos ir nebuvo beprotiškos nakties, tik man nuo virvių tampymo skauda rankos, Rasa kosėja ir nepaleidžia nosines iš rankų, Egoi, kaip užmuštas, miega.

Taigi, kartais toks, na jau "LAAAABAI" nuostabus būna buriavimas pietų Ramiajame vandenyne.
Andrius
RagainėII
Marquesai-Tuamotus

11°42.86'S; 142°25.78'W
23 30 utc, 14 05 09

Gegužės 13 d.
Sveiki
Labai liūdna diena mūsų įgulai - baigėme dar vieną šios RagainėsII kelionės etapą: paliekam Marquesų ir jau plaukiam link kito Prancūzijos Polinezijos salyno – Tuamotus. Kursas į Manihi salą. Atstumas, kaip jau darosi įprasta Ramiajame vandenyne, skaičiuoti šimtais jūrmylių. Šįkart tik 460 j.m., vadinasi, 4 ar 5 paras praleisime vandenyne.

Net nesinori nieko sakyti ir rašyti apie Marquesus. Tai iš tikro atrodo kaip rojus: tokia ramybė, gamta, medžiai, vaisiai, žaluma, gėlės, ramūs ir orūs čiabuviai, jokių girtų, jokiu šiukšlių, netvarkos, triukšmo. Viskas sutvarkyta ir jautiesi absoliučiai saugiai. Tokia smulkmena: dauguma elektros lauko šviestuvų - su saulės baterijom. Ne visose išsivysčiusiose šalyse tą rasi. Mačiau vieną vietinį valkatą. Bet ir tas greipfrutą valgė ir šiukšles metė į šiukšlių dėžę, o ne kur papuola. Po Panamos, Venesuelos, Trinidado bardakų, netvarkos, kriminalo - čia atgaiva. Pasijutom labai prašmatniai, kaip Europos Sąjungos nariai. Nes forminant atvykimo popierius vietinėje žandarmerijoje, nereikėjo įnešti į banką pinigų sumos atgaliniam į Europą lėktuvo bilietui (tokia čia tvarka, ne ES nariams reikia įnešti į banką pinigų sumą, lygią aerobilieto kainai namo). Šalia buvo amerikiečių katamarano įgula, kuri turėjo įnešti į banką virš 3000 US dolerių. Prancūzų Polinezija yra ta pati Prancūzija, t. y. Europos sąjunga, o mes ten esam. Aišku, išplaukiant pinigus grąžina, bet visa šita banko operacija suvalgys apie 3 % šių pinigu. Taigi, buvimas ES tiesiogiai mums buvo naudingas.

Į parduotuves užsukom tik reikalo spiriami: duonos, truputi sūrio. Na, o mūsų Gerd‘as, kaip tikras vokietis, neatsilaikė prieš alų, o aš neatsilaikiau prieš Polinezijos romą. Deja, Karibų romas geresnis, apie kainas čia kalbėti neverta: kaip mano vienas geras draugas pasakė mums besilankant Švedijos šiaurėj, Luleo uoste: sveikata ir nervai brangiau atsieina. Kainos Polinezijoje taip užlaužtos aukštai, kad net norvegai ir švedai išsigąsta, o jie tai tikrai pripratę prie aukštų kainų. Užtat girtų ar apsvaigusių absoliučiai nematėm. Patarimas visiems, kas ateityje planuoja plaukti šiuo maršrutu: užsipirkite viską, viską iki mažiausių smulkmenų Panamoje. Taip sutaupysit eibę lėšų ir nervų. Mums tai sake buriuotojai Panamoje. Kažkaip sunkiai tikėjom pirkdami krūvas konservų ir kitokių gerybių Panamoje, bet tai tiesa.

Marquisų salose savo gyvenimo kelią baigė vienas iš įžymiausių prancūzų dailininkų - impresionistų Poul Gogenas. Hiva Ou saloje, kurioje Gogenas gyveno, įkurtas įspūdingas Poul Gogeno kultūros centras. Vaikščiodami po šio centro teritoriją stebėjomės: viskas padaryta aukščiausiam lygyje ir viskas itin kruopščiai prižiūrima. Šios salos municipalitetas kviečia visus menininkus 3 mėnesius padirbėti čia, šiame centre. Gyvenimui ir darbui jie skiria kiekvienam atskirą namelį. Sąlyga: išvykstant vieną darbą privalu palikti salai.

Aplankėm keturias Marquisų salas: Fatu Hiva, Hiva-Oa, Tahuata ir Ua-Pou, prisiskynėm, išsimainėm, gavom dovanų - krūvą vaisių: dabar jachtoje pilna citrinų, mango, greipfrutų, kokoso riešutų, bananų - tiesiog vaisių sandėlys. Vaisių skonio nepalyginsi su mūsų Maximos vaisiais: jie kur kas sultingesni ir saldesni, natūraliai prinokę tropikų saulėje.

Marquesu salų privalumas - nėra, arba beveik nėra turistų. Salynas gana nuošalus, nėra tarptautinių aerouostų. Didžiausias yra Polinezijos sostinėje - Papeeteje, o iki jos - 700 j.m. Sutinkami baltieji, beveik visi buriuotojai ir beveik visi jau žino ir pažįsta RagainėII. O, You are from Lithuania – kai susitinkam. Visą mėnesį, kai plaukėm iš Galapagų į Marquesus pietų Ramiajame vandenyne buriuojančios jachtos girdėjo kasdieninėje radijo sąšaukoje: "this is Lithuanian sail boat RagaineII, our call signal: Lima Yanki 2193...." ir taip toliau, taip kad čia jau mus pažįsta ir žino. Dauguma jachtų yra is Šiaurės Amerikos, Australijos, Olandijos, aiškų, prancūzai, na ir sutikom tris jachtos iš mūsų kaimynes Švedijos: jų jachtos, kaip dera, rimtos ir pagamintos Švedijoje: Najad, Malo ir, aišku, HR. Visos jachtos toliau traukia irgi į Tuamotus, į Papeete, į Bora Bora. Tik vėliau keliai skiriasi: didesnė dalis traukia į N.Zelandiją ten tikėdamiesi praleisti ciklonų sezoną. Kai kas tikisi ir padirbėti (sutikta kanadiečių šeima iš Edmontono su įspūdingu jachtos pavadinimu "Monkees feet"), kita dalis jachtų traukia į Australiją, dar kita dalis praleis ciklonu sezoną kur nors Ramiojo vandenyno salose. Mūsų maršrutu ir laiku plaukiančią jachtą sutikom pakolei tik vieną britų katamaraną. Gal vėliau dar ką sutiksim...

Marquesu nuošalumas neleido pasinaudoti ir internetu. Jo paslaugos čia: 1 val. apie 8-9 US dolerius. Na, ir greitis itin lėtas. Mūsų draugai australai išbandė ir patarė mums nebandyt, nes labai lėtas internetas. Taip, kad nuotraukų iš Polinezijos jums teks palaukti...
Priekyje dar 400 j.m.
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Ramusis vandenynas: Marquesai-Tuamotus
09°37.90'S; 140°19.42'W
03 20 UTC; 13 05 09

Gegužės 5 d.
Sveiki
Na pagaliau, pagaliau, manau, tikrai pirmoji šilutiškio jachta pasiekė Polineziją. Mes jau trečia diena kaip linguojame užsiinkaravę pietvakarinėje Fatu Hiva salos įlankoje, šalia nuostabaus kaimo.

Paskutiniai šimtai mylių iki Polinezijos, kaip jau įprasta, praplaukti buvo ramiai, beveik be vėjo. Viena naktį tik nudžiugino žvejyba: ištraukėm nemažą kalmarą. Nelabai jis norėjo būti iškeliamas iš vandens, purkštavo, bet... suvalgėm jį pasigardžiuodami.

Fatu Hiva sala pasirodė rytmečio rūke labai jau išdidžiai, o gal tik mums taip pasirodė, praleidus beveik mėnesį vandenyne. Ji yra vulkaninės kilmės, gana aukšti kalnai, visa žalia, o viršūnės kalnu yra rūke. Įlankoje radome būrį užsiinkaravusių jachtų. Viena australų jachta "K-Sara II", kuriai mes vandenyne gelbėjom su savo radijo ICOM 703 ir siuntėm jų duomenis į radijo sąšauką, iš karto užkvietė atsigaivinti šaltu alumi. Šią prievolę su malonumu atlikom, juolab mūsų alus jau seeeenai pasibaigęs. Ši australų šeima nusipirko Venesueloje didžiulę 46 pėdų (jei kam įdomu - už 80 000 USD), Azijoje pagamintą nenaują jachtą ir dabar grįžinėja namo. Šeima pardavė savo namą, Australijoje turi dabar tik mobilų namuką ant ratų ir ruošiasi savo gyvenimą užbaigti jachtoje. Kapitonui - 66. Labai nustebę, kad mes planuojam trumpai sustoti Australijoje ir primygtinai rekomenduoja praleisti šioje šalyje pusmetį.

Fatu Hiva salą Rasa jau praminė citrinų sala. Vakar lipome į kalnus, ėjom apžiūrėti šios salos įžymybę - kalnų krioklį. Pakeliui pilna palmių, kokoso riešutai tiesiog po kojom, na, ir citrinmedžiai. Prisiskynėm įvairiausių ir žalių ir prinokusių, didelių ir mažų citrinų. Vandenyne labai jau jų norisi, juolab jos gali ilgai išbūti nesugedusios. Vietiniai čiabuviai matyt nuo neatmenamų laikų džiovina kokoso riešutų baltąją masę. Ji dar vadinama "kopra", ir tai yra jų eksportas. Prie kiekvieno namo didžiuliai tinkliniai stalai, ant kurių saulėje džiūna kopra. Čia labai įdomu: niekas neprašo pinigų, bet nori daryti mainus. Atplaukė prie mūsų čiabuvių valtis ir siūlo vaisių bei prašo ko nors: aprangos, saldainių - čiulpinukų, vyrai, aišku, prašo vyno ar alaus. Rasa yra pripirkusi vaikams įvairių pieštukų, dažų, flomasterių. Tai iškart išmainė dalį į vaisius. Po vandenyno - tai atgaiva.

Vakar vakare amerikiečių jachta trimaranas pakvietė visų įlankoje stovinčių jachtų įgulas į knygų ir DVD mainus ir bendravimą. Kas jau turi perskaitytas knygas ar nužiūrėtus DVD - sunešė į trimaraną ir vakarą ant denio praleidome bendraudami su kitų jachtų įgulom, aišku, su vyno ar alaus bokalu rankoje. Rasa išsirinko vieną kulinarijos knygą ir surado man Janis Joplin biografinę knygą. Turėsiu dabar ką skaityti.

Šioje saloje dar praleisime kelias dienas: norim sulaukti mūsų draugų norvego ir švedės aliumininės jachtos "Coquellicot". Jaunas norvegų statybų inžinierius nusipirko šią jachtą Karibuose ir plaukia su ja į Naująją Zelandiją. Ten planuoja ją parduoti ir grįžti namo. Per tą laiką gal ir krizė išsisems, ekonomika pradės kilti ir jis vėl galės užsiimti statybų verslu. Pasirodo, yra ir toks būdas kovoti su krize.
Linkėjimai
Andrius
RagainėII
10°27.87'S; 138°40.05'W
17 00 UTC; 05 gegužės 2009

Balandžio 28 d.
Sveiki
Ramusis vandenynas toliau bando pateisinti savo vardą. Baigėsi mūsų šaunus plaukimas, kuomet turėjom 15-20 mzg. pavėjinį vėją SE ir plaukėm 5-6 mzg. greičiu. Dabar vėjas tik 5-10 mzg. ir gaunamos prognozės neguodžia: stabiliai bent 4-5 dienas bus tik tie patys 5-10 mzg. iš SE. Tad išsikėlėm vietoj mažo foko dar vieną genują ir mūsų dviejų genujų peteliškė priekyje turi apie 80 m² burių, bet greitis tik 4 mzg. Ką gi, vis tiek judam link Polinezijos Marquiz‘ų salyno - liko 440 j.m. Dvi naktis paeiliui mums užkibo jūrinės gyvatės. Na tikrai nieko gražaus ir atrodo naudingo tose gyvatėse nėra. Išmetėm jas į vandenyną rykliams. Kuomet priplauksime prie interneto, įdėsim nuotraukas - patys pamatysite...

Vakar akivaizdžiai įsitikinom kasdieninės radijo sąšaukos tikslingumu: jachtos "Imagine" kapitonas pasiguodė, kad reikalinga medikų konsultacija: jo sūnus netyčia prarijo sidabrinę vieno dolerio monetą. Tarp sąšaukoje dalyvaujančių 25 jachtų, aišku, atsirado medikas - nelaimėlio ir mediko jachtos perėjo į kitą dažnį ir konsultacija buvo suteikta. Kažkaip ir mums ramiau pasidarė, kuomet taip greit sprendžiamos problemos.

Toliau gilinamės į Polinezijos navigacijos ypatumus, skaitom įvairiausią medžiagą apie Polineziją. Norisi bent kažkiek daugiau sužinoti apie šį rajoną. Tikimės už 4 ar 5 parų jau išvysti šį kraštą.
Linkėjimai visiems.
Andrius
RagainėII
10°13.20'S; 131°06.04'W;
17 00UTC. 28 04 09

Balandžio 24 d.
Sveiki
Toliau artėjame link Prancūzų Polinezijos. 2/3 atstumo jau nuplaukta, liko 1000 j.m. Jei viskas gerai klostysis, tai per 8 dienas pasieksim Marquez‘ų salyną.

Pagaliau prisitaikėm prie Ramiojo vandenyno žvejybos ypatumų: vakar jau turėjome ištraukti meškeres, nes neturim kur dėti žuvies - šaldytuvas pilnas. Iš ryto užkibo dvi dideles auksaspalvės dorado. Jos čia, Ramiajame, dar vadinamos Mahi Mahi. Vakare pagavom dar vieną nemažą dorado ir jau gavosi perprodukcija. Žvejybos įrankiai dabar ilsisi, kolei vėl pasiilgsime šviežios žuvies. Dabar tik bandom įvairius žuvies paruošimo receptus, juolab, kad nenubėgsi į parduotuvę kokių trūkstamų prieskonių - tenka verstis tuo, ką turim...

Žvejyba vandenyne irgi turi savu ypatumų, kurių išplaukdamas nežinojau. Visų pirma, reikalingos galingos rites - multiplikatoriai, lynas irgi turi atlaikyti apie 50 - 70 kg. Įvairių blizgančių blizgių buvo galima pasidaryti ir namie, deja, dabar jas tenka pirkti ir leisti taip reikalingus žalius. Kaip neprisiminsi savo vaikystės, kai darydavome namuose vadinamuosius "hiplerius" ir su jais traukdavome starkus Skirvytėje, ties Briedžių sala. Manau, daugelis senesnės kartos šilutiškių tą yra darę. Va, su panašiais hipleriais čia gaudome tunus, o dorado - su guminiais kalmarais ar aštuonkojais. Deja, visų tų ypatumų nežinojau. O dabar jau galėčiau konsultuoti visus apie žvejybos ypatumus Atlante ar Ramiajame, juolab, kad pagal pokalbius su jachtom, plaukiančiom tuo pačiu maršrutu, mes bent jau žvejyboje esame lyderiai, ko nepasakysi apie mūsų greitį: Rasa labai nori plaukti saugiai ir kad kuo mažiau mėtytų. Tai visuomet palaikome tik 5 ar 5,5 mzg greitį ir, jei ateina škvalas, Iis karto mažinam genują - susukam, paliekam tik kokius 18 m2 burių. Aišku, dauguma čia plaukiančių jachtų yra apie 12 m ilgio. Mūsų tik 10 m, tai ir greičiai jų apie 6 - 6,5 mzg.. Geležinė taisyklė: kuo ilgesnė jachta, tuo greitesnė.

Ne kokią žinią gavome vakar per kasdieninę jachtų, plaukiančių maršrutu Panama-Marquesos, radijo sąšauką - pradingo viena medinio korpuso jachta, netoli Panamai priklausančių salų Ramiajame vandenyne, Islas Las Perl (mes ten praleidome keletą dienų). Dar nieko konkrečiai nežinom, nes du kartus neišėjo į radijo sąšauką ir draugai pradėjo jos ieškoti. Gal tik stiebas nulūžo ar kokiam kaimelyje užsilaikė. Tiesiog jau labai geras ir įsimenantis jachtos vardas: "Woodoo child". Tikriausiai atsimenate, yra tokio pat pavadinimo dvi labai jau geros Jimi Hendrix kompozicijos iš disko "Electric Lady Land". Šį diską turime jachtos kartotekoje. Kuomet girdėdavau sąšaukoje šią jachtą, visuomet norėjau pakalbėti su jos kapitonu, kodėl toki pavadinimą pasirinko. Gal dar pavyks susitikti ir jiems nieko labai jau blogo nenutiko.

Na, o mes čia gavome per Sailmail‘ą prognozę, kad mūsų mylimas vejas, SE pasatas sustiprės iki 20 - 25 mzg ir laikysis iki 27 balandžio.Po to nusilps iki 10 mzg, taip kad reikia buriuot: kadangi vėjas daugiau pasisuko stiprėdamas į S, atsisakėm dviejų stakselių peteliškės ir grįžom prie tradicinio burių plano: nedidelis fokas ir grotas su dviem rifais. Greitis 6 mzg, gal pavyks įtikinti dukrą neimti groto trečio rifo ir palaikyti šį greitį visą parą. Dabar per parą nuplaukiam 125 -130 j.m. , gal nuplauksim daugiau.
Linkėjimai
Andrius
RagainėII
Ramusis vandenynas, tarp Galapagų ir Marquesas salynų.
09°22.57'S; 121°32.98'W
23 00 UTC; 23 04 09

Balandžio 20 d.
Sveiki
Nedidelė, bet maloni žinia. Jau įveikėm puse kelio iki Prancūzų Polinezijos, Marques‘ų salyno, t.y. jau nuo Galapagų nuplaukta 1500 j.m., dar tiek pat liko. Bet dabar jau smagiau, esame pietų pusrutulio pasatų juostoje, pastoviai pučia SE (pietryčių) pasatas, apie 15 - 20 mzg. stiprumo. Pagal gaunamas sail-mail‘o pagalbą oro prognozes, šis vėjas lydės mus iki pat Marques‘ų salyno. Per parą, plaukdami labai ramiai, atsargiai su dviem nedideliais stakseliais, dabar nuplaukiam iki 120-130 j.m. Taip kad gal būt Gegužės 1-ąją sutiksim jau Polinezijoje.

Gyvenimas jachtoje jau tapo taisyklingas, netgi rutina. Diena niekas specialiai nebudi koktpike, tiesiog kiekvienas retsykiais pažiūri į kompasus ir, jei vėjo kryptis pasikeitusi, perreguliuoja mūsų "kabaljero". Budime tik naktį. Rasa ir Egoi iki vidurnakčio, po to aš iki paryčių, o ryte mūsų Gerd‘as. Naktinis budėjimas vienas iš geriausių laiko tarpu man. Aš pasirenku savo mėgiamą CD diską, dažniausiai tai būna vienas iš turimu Stan Getz diskų, pasiruošiu gerą arbatą ir taurę Karibų romo. Pietų nakties dangus visai kitoks negu mums įprastas šiaurės. Man dar neatsibodo jo naktines studijos. Po nakties aš keliuosi pirmas. Pirmiausia patikrinęs e-paštą parsisiunčiu oro prognozes. Po to 14 00 UTC pirmoji radijo sąšauka "pacific passage net", ir geri pusryčiai. Pusryčiaujam tik dviese su Gerd‘u: Rasa ir Egoi dar miega. Vėliau jachtos patikra (apeini ir patikrini visus blokus, virves, apžiūri stiebą laikančius trosus ir, aišku, nurenki nuo denio skraidančias žuvytes. Kiekvieną rytą jų randam čia kelias dešimtis). Atsikelusi Rasa užsiima navigacija, tikrina prietaisų parodymus, atideda mūsų kelią jūrlapyje, vėliau kompiuteryje sudėlioja iš radijo net‘o gautas kitų jachtų, esančių šiame kelyje, pozicijas ir kokie orai mūsų laukia priekyje. Įdomu sekti, kaip plaukia mūsų draugai austrai su "AnimaIII", kur yra vokiečių "Panaceja", australų "Reality" ir kitos jachtos. Diena prabėga skaitant knygas, žiūrint į Ramiojo vandenyno bangas, kiekvieną dieną priimant vandenyno dušą (apsipilam vandenyno vandeniu su kibiru, vanduo 28 laipsniu šilumos, tik laaabai jau sūrus). Vakare jau antroji ir didžioji radijo sąšauka "pacific passage net", trunkanti apie valandą. Aišku, dar labai daug laiko užima e-laiškų rašymas, navigacines literatūros studijos ir ginčai, kurias salas geriau aplankyti ir kiek jose laiko praleisti, kokį maršrutą pasirinkti nuo Australijos. Aišku, pirmiausia visi labai laukiam susitikimo su Polinezija. Tai visai kitas pasaulis, kita kultūra, kita kalba. Pažiūrėsim...
Linkėjimai
Andrius
RagainėII
Ramusis vandenynas
08°50.90'S; 112°53.81'W;
22 00 UTC 19 04 9

Balandžio 14 d.

Sveiki
RagainėII, jos įgula, sveikina VISUS, VISUS, VISUS su Pavasariu, Šv. Velykom, linkim visko kas geriausia, tegul Jums pučia toks pats palankus vejas, koks mums pučia dabar šitame beribiame, Ramiajame vandenyne...

RagainėII, gi pagaliau, jau tikrajame, didžiajame, netgi beribiame (JIS dar ir taip vadinamas) Ramiajame vandenyne. Palikome Galapagus ankstų sekmadienio, 5 balandžio rytą. Jachtos jaunimas, Rasa ir Egoi dar snūduriavo, po triukšmingo vakarėlio su buriuotojais (Rasa šeštadienį suorganizavo atsisveikinimo vakarėlį su keliais jau pažįstamais buriuotojais. Išėjo kaip visada: sudalyvavo net apie 20 -30, gal ir daugiau buriuotojų iš jachtų, stovinčių San Cristobal salos įlankoje). Visiems labai įdomu: esam vienintelė jachta šiame maršrute iš Rytų Europos. Pagal jachtos dydį ir išvaizdą neatrodome panašūs į "naujuosius rusus ar lietuvius", kalbam įvairiom kalbom, įguloje baskas, vokietis-portugalas ir kepas su dukra lietuviai. Įdomūs egzempliorius, dar ir plaukia aplink svietą, yra apie ką pakalbėti. Kalbos kalbomis, bet priekyje 3000 j.m. iki Prancūzų Polinezijos Marquisų salų ir jas reikia perplaukti.

Taigi, antrai Velykų dienai jau įveikėm virs 700 j.m., senukas jachtos variklis VOLVO Penta turėjo nemažai darbo (apie 30 val.), kolei perkirtome intertropinę pusrutulių pasikeitimo juostą: ne taip lengva peršokti iš Šiaurės pusrutulio į Pietų: ši juosta pasižymi vėjo nebuvimu, ir tik motoras gelbsti. Dabar jau iš lėto pradeda dvelkti pietų pusrutulio pietryčių krypties pasatas (stabilus vejas), jachta su dviem priekiniais dvyniais stakseliais jau plaukia 5-6 mzg. greičiu. Mūsų autopilotas "kabaljero" darbuojasi iš peties. Džiaugiamės energija, kurią tiekia wind generatorius Air Breeze. Mūsų įgulos narys Gerd‘as, kaip tikras vokietis, jau gali atsigerti šalto alaus iš šaldytuvo (elektros užtenka). Prasidėjo ir bendravimas radijo net‘e (sąšaukoje) "Pacific passage net" (jachtų plaukiančių Galapagai-Marquesai maršrutu). Vėl džiaugiamės savo SSB radijo ICOM 703. Vartodama tik 10 vatų, leidžia bendrauti su visom jachtom (o tokių dabartiniu metu yra virš 30, dar tiek išplauks iš Galapagų link Marquesų artimiausiomis dienomis), esančiom šiame 3000 mylių etape. Sąšauką veda moderatorius laisvanoriškais pagrindais iš JAV (radijo mėgėjas, senas buriuotojas), visos jachtos praneša savo poziciją, kursą, greitį ir, svarbiausia, orą. Taip kad žinom apie orus visoje trasoje. Aišku, visos jachtos irgi jau žino RagainėII ir jos radijo šaukinį LY2193. Ši sąšauka vyksta du kartus paroje: 14 00 ir 23 00 UTC laiku, 8143 KHZ dažniu. Be abejo, neatsidžiaugiame ir e-mail‘o galimybėmis: SSB radijo ICOM 703 ir e-mail‘ų priedas PactorIII per Velykas darbuojasi išsijuosę: siunčiam ir gaunam dešimtis pasveikinimų ir palinkėjimų... suppper dalykas.

Labai smagu pasidarė, kai sužinojau, kad ir šilutiškiai jau pradėjo žvalgytis, kaip įsigyti Švedijoje jachtas. Vadinasi, buriavimas ateina ir į Šilutę, daugiau pamariečių buriuos mariose ir jūrose, tikrai smagu....
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Ramusis vandenynas, tarp Galapagų ir Marquesų salynų.
07°09.58'S; 100°18.75'W;
17 45 UTC, 13 04 09

Balandžio 2 d.

Sveiki
RagainėII jau kelinta para stovi išmetus inkarą Galapagų salyne, San Cristobal salos Puerto Baquerizo Moreno miestelio įlankoje. Pagal dabartiniu metu galiojančius Ekvadoro valstybės įstatymus, jachtos salyne gali sustoti tik vienoje saloje ir būti jame iki 24 parų. Jei nori pamatyti kitas salas, sėsk į privatų katerį ir tave nuplukdys į kitą salą. Labai jau neaiškus tikslai šio įstatymo, bet kaip ir viskas Pietų Amerikoje - logikai sunkiai pasiduoda. Aplinkui siūbuoja dar koks 40 jachtų iš viso sieto. Jos irgi keiksnoja įstatymus, bet ką padarysi, tenka taikytis.

Tegul man atleidžia gamtosaugininkai ir žalieji, bet mane Galapagai nuvylė. Kažkaip tikėjausi plaukdamas čia rasti laukinę gamtą, pamatyti iguanas, vėžlius, kitus unikalius gyvius laukinėje gamtoje. Taip pamačiau, tik ne laukinius. Vėžliai tikrai didžiuliai, bet išperėti inkubatoriuose, iki jų tave nuveža taksi, ir reikia paėjėti dar koki 50 metrų - ir prašom Tau vėžliai. Matyt už kokių 10 metų tiesiai iki vėžlių atveš koks elektromobilis. Tiesa, mes buvom laimingi, nes pamatėm ganėtinai retą dalyką, kaip vėžliai mylėjosi. Labai jau lėtai, lėtai. Vietiniai sako, kad visa jų sekso procedūra užtrunka iki 9 valandų. Kažkaip gaila pasidarė tų vėžlių: jų epocha jau senai, senai praėjo, o jie dar tuose rezervatuose kankinasi. Nei priešų, nei draugų. Tas pats su žemyninėm iguanom: jas pamatėm tik Darvino centre, Santa Cruzo saloje. Na, bet užtat ruonių prisižiūrėjom, prisiklausėm ir prisiuostėm tai visam likusiam gyvenimui. Įlankoje, kurioje stovi mūsų jachta, gyvena ir dauginasi gal koks 1000 ruonių. Tai kažkas sunkiai įsivaizduojama: miestelio centre padarytas jiems spec. pliažas, ten jie nakvoja arba sugalvoja išrėplioti miegot į gatvę. Eini vakare ir turi žiūrėt, kad ant ruonio neužliptum arba neįliptum... Vieną vakarą užmiršome įkelti į jachtą savo pripučiamą valtį, tai naktį į ją įsiropštė ruonis ir pernakvojo. Aišku, išvalyt valties po savęs užmiršo, teko man ryte užspaudus nosį atlikti šį darbą. Jie irgi ne natūraliai išplito šioje įlankoje. Mat labai jau daug atsirado įvairių katerių ir motorų, o jų keliamas triukšmas išbaidė ruonių veterinarus - ryklius. Tai dabar jie sau ramiai ir dauginasi tarp kateriu ir jachtų, nieko nebodami.

Na, bet atpirko viską jūrinės iguanos. Jos dar natūralios ir pakrantėse ant akmenų ar tarp akmenų. Jos tikrai įspūdingos, prisitaikiusios prie juodų akmenų irgi juodos spalvos, labai sunku pamatyt.

Dar praleisim čia porą dienų. Dukra su Egoi išvyko dar į Isabel salą, na o aš ruošiu jachtą didžiajam plaukimui Galapagos - Prancūzų Polinezija 3000 mylių. Pagal visas locijas planuojam išbūt vandenyne apie 30 parų, jei pasiseks su vėjais, o gal ir trumpiau. Labai daug mums padeda lietuvis buriuotojas, gyvenantis Bostone, Jonas Limantas. Jis vis pataria, ką aplankyt, kaip gyventi tropikuose, kokiu maršrutu geriau plaukti. Pats ketvertą metų praleidęs šiuose vandenyse, negaili ir mums patarimų. Iš jo tik sužinojau, kad pietiečių kraujas yra skystesnis negu vakariečių ir, norint mums lengviau adaptuotis tropikuose, reikia pusmetį gerti aspiriną ir skystinti tokiu būdu kraują. Tikrai jokiose aprašymuose to neradau. Štai, jei kam įdomu, Jono pasiūlytas maršrutas per Ramųjį vandenyną: Marquises salos, Archipel Des Tuamotu, o ten pradėti nuo Puka Puka salos, toliau Raroia, Tahiti, Moorea, Bora Bora, Manuge, Maupiti, Tonga, Fiji, Vanuatu, Torres Strait. Tenai jau sukti link Australijos krantų. Gal kas dar turi įdomų pasiūlymą. Tiesiog tiek daug Ramiajame salynu, kad bijai ko nepraleisti, o laiko tai nėra tikrai daug. Būtų labai gerai, jeigu pasiektume Australiją rugsėjo men.

Šilti tropiniai linkėjimai visiems iš San Cristobal
Andrius
RagainėII
Galapagai, Ramusis v.
00°53.86'S; 089°36.72'W
23 50 UTC, 2009 04 01

Kovo 24 d.

Sveiki
Jau artėja Galapagai. Jei nieko ypatingo neįvyks, ryt ryte jau busim vietoje. Iki San Cristobal salos Galapaguose liko viso tik 110 j.m.

Net pats nežinau kaip čia gavosi, kad taip greitai priartėjom iki Galapagų. Paprastai visos locijos pataria planuoti šiai 900 mylių atkarpai 10 - 12 parų. Mes, gi, užtrunkam tik 7: pasisekė ar išskaičiavom El Ninjo palankią mums srovę. Ji kartais siekdavo iki 2-3 mazgų greitį. Na, ir lengvi, palankūs vėjai, aišku, mus lepina. Tokių švelnių buriavimo sąlygų visame Atlante neturėjom. Bet ir tokio tuščio vandenyno irgi nebuvo: JOKIŲ LAIVŲ, JOKIOS ŽUVIES - tenka maitintis konservuota žuvimi. Gal pačiuose  Galapaguose ką nutversim.

Gyvenimą jachtoje įvairina mūsų nenuilstamas radijo ICOM 703. Čia, Ramiajame, labai populiarūs radijo tinklai ar sąšaukos tarp buriuotojų, vadinami net‘ai. Dabartiniu metu dalyvaujame dviejuose, o nuo Galapagų dar prisidės kiti. Sąšauka paprastai veda koks nors radijo mėgėjas, buriuotojas iš savo namų. Tai grynai mėgėjiškas dalykas, bet malonu žinoti, kiek jachtų yra šiame maršrute. Kitos jachtos taip pat žino mūsų padėti, na, ir svarbiausia, nelaimės atveju tavo poziciją ir vietą vandenyne žinos daug jachtų. Mes, gi, dabar žinom, kad už mūsų, 50 mylių atstumu plaukia prancūzų jachta, kad mūsų pažįstamas austras stovi Pearl salose, mūsų draugas vienetukininkas Andreas tik 25 išplauks iš Pearl salų link Galapagų ir t.t.

Artėja ir ekvatorius. Šiandien vidurdienį kirsime jį ir įplauksime į pietų pusrutulį. Reikia surengti kokią šventę ir maudynes, bet maudytis truputį baisoka, kad netaptume maistu kokiam alkanam rykliukui...
Linkėjimai visiems ir iki Galapagų
Andrius
RagainėII
00°22.93'N;  087°46.84'W
13 10 UTC, 24 kovo 2009
Ramusis vandenynas

Kovo 17 d.
Sveiki
Ramusis vandenynas, bent jau kol kas pateisina savo vardą - vėjo visai maža. Mes šiaip taip panaudodami mažus vėjo gūsius nuplaukėm nuo Panamos iki Panamai priklausančio archipelago Pearl islands. Nusprendėm aplankyti šį archipelagą ir palaukti palankių vėjų į Galapagus. Šios Ramiojo vandenyno salos labai skiriasi nuo Karibų salų. Pirma, nėra smėlėtų paplūdimių, akmenys ir džiunglės ateina iki pat vandenyno. Nėra ir išvystyto turizmo infrastruktūros. O išlipus į krantą truputį nejauku - gal gyvatė ar krokodilas pasirodys - nežinai. Praleidome vieną naktį ramioje įlankoje šalia Isla Bayoneta kartu su dar penkiomis jachtomis, taip pat laukiančiomis vėjo. Vakar sustojome kitoje ramioje įlankoje, šalia Pedro Gonzalez salos. Rasa, Egoi ir Gerd‘as su valtele aplankė vietinį kaimelį, o aš likau saugot jachtos ir aptvarkyt ūkį. Tuoj prisistatė trys vaikiščiai su luotu ir keliom neaiškiom žuvim. Deja, jie nemoka nei angliškai nei lietuviškai, o aš silpnai ispaniškai, tad išsiskyrėm be pirkinių. Rasa, gi, grįžo su nuostabiom kaimelio foto ir įspūdžiais. Tikras čiabuvių natūralus kaimelis. Įspūdį Rasai ir visiems padarė nugalabytos iguanos. Čiabuviai jas šaudo su oriniais šautuvais ir jas valgo. Iguanos mėsos skonis, sako, kaip vištienos. Man tai iguanų gaila. Aš taip grožėjausi jomis Aruba saloje, o čia paprasčiausiai šaudo... ką gi, visiems reikia gyventi. Tiesa, nenorėčiau, kad aš pats tapčiau maistu kokiam krokodilui ar rykliui – jiems, gi, irgi reikia gyventi...

Ryt anksti ryte keliam inkarą ir jau plaukiam į Galapagus. Vėjus bandysim ieškot pakeliui, tiesiog jau reikia judėt pirmyn...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
Isla Pedro Gonzalez, Panama gulf
08°24.65'N; 079°05.47'W
21 30 UTC, 17 kovo 2009

Kovo 11-13 d.

Sveiki
Pagaliau RagainėII jau Ramiajame vandenyne. Stovime išmetę inkarą įlankoje šalia paskutinės Panamos žemyninės salos-pusiasalio - Isla Flamenco. Tolumoje boluoja Panamos sostines - Panama city dangoraižiai, šalia taip pat užsiinkaravę stovi gal 30 jachtų, besiruošiančių Ramiajam vandenynui.

Ramusis pasitiko tikrai ramiai: lengvas rūkas ir santykinai šaltas vanduo, tik 21 laipsnis. Atlante buvo iki 28.

Panama kanalo perlaukimas nesudarė jokių problemų. Mūsų senelis Volvo-penta sąžiningai  atidirbo. Tiesa kai tik gaudavom vėjo į pagalbą jam ateidavo priekinė burė – genuja. Taip ir plaukėm 5 - 6 mazgų greičiu. Poroje su italų jachta, kuri kaip ir mes skuba į Ramųjį. Pagal kanalo administracijos reikalavimus, jachtoje turi būti 4 įgulos nariai plius kapitonas, tad mums teko ieškoti vieno pagalbininko, arba samdyti panamietį. Mums padėjo vienas lietuvis, jau eilę metų gyvenantis Panamoje Darius. Pats negalėjo, tai paprašė vieno ruso Maksimo, jau porą metų gyvenančio jachtoje su šeima. Nesenai Maksimo šeima padidėjo - jiems gimė antra dukrelė ir jie mąsto vėliau visi kartu irgi plaukti mūsų maršrutu. Taigi pajudėjome iš Shelter Bay marinos jau penkiese link kanalo žiočių. Čia į jachtą įlipo kaip ir locmanas, čia vadinamas patarėju (advisor). Už kurio paslaugas, aišku, irgi reikia mokėt, nors labai sėkmingai galima kanalą perplaukti ir be jo, bet nevalia. Dažnai manęs klausia, kiek kainuoja jachtai perplaukimas. Jeigu jachta yra mažesnė negu 50 pėdų (o mes tokie), kanalo mokestis 500 USD ir dar apie 400 USD įvairių biurokratinių popierių forminimas, leidimai, vizos, virvių nuoma, locmanas ir t.t. Jie čia tikri profesionalai paimti pinigus. Ir tai turi mokėt grynais po to dar 800 USD užstatas iš mūsų sąskaitos. Jei nieko blogo nepadarysi, jie jį grąžina į sąskaitą už 10 dienų. Tikime, kad tuos 800 grąžins, nes kanalą perplaukėm be nuotykių.

Pats kanalas tikrai įspūdingas. Labai sunku įsivaizduoti, kaip jis buvo pastatytas 20 amžiaus pradžioje, kai nebuvo galingų kranų, ekskavatorių ir kitos technikos. Tikras žmonijos technikos stebuklas. RagainėII jau turi kanalų perplaukimo įgūdžių: prieš keletą metų aš su dukra esu perplaukęs žymųjį Gotos kanalą Švedijoje. Ten šliuzų yra apie 60, čia tik atrodo 8, bet dideli. Įspūdingai atrodo ir gėlas Gatun ežeras. Po 7,5 mėnesių RagainėII vėl paragavo gėlo ežero vandens. Jau pripratę buvom, kad aplink tik sūrūs vandenys.

Dabar dar turime pasipildyti maisto, daržovių, kuro ir vandens atsargas. Panama city įsigyti Pacific jūrlapių ir galėsim startuoti link Galapagos salyno.

Linkėjimai visiems
RagainėII sveikina visus tautiečius su KOVO 11-osios švente. Dėka gi mūsų nepriklausomybes mes galim dabar laisvai susipažinti su šiuo nuostabiu pasauliu...
SU ŠVENTE
Isla Flamenco, Panama
08°54.63'N: 079°31.49'W

Vasario 26 d. 

Sveiki
Baigiasi RagainėsII ir jos įgulos viešnagė Atlanto vandenyne. Eina jau trečia para, kaip buriuojame tiesiai į Panamos kanalą iš paskutinės mūsų lankytos Karybų ABC salos Aruba. Iki Panamos apie 650 j.m. Kuomet rašau šias eilutes, esam jau nuplaukę pusę kelio. Šie Karibų jūros vandenys irgi turi savo ypatumus: pastoviai pučiantys stiproki, kartais stiprus vėjai E, NE krypčių iki 20 m/sek. Srovės prie kranto į E, toliau į jūrą į W pusę, kas sukelia chaotiškas bangas joms susidūrus (prisiminkim mūsų marias ties Ventės ragu). Na, ir aišku, Kolumbijos narkotiku kelias, vadinamasis "drug trafic", kuriuo visi pataria vengti ir plaukti kuo toliau į jurą. Taip ir darom, plaukiam maždaug 50-60 mylių nuo kranto, nors norėtųsi plaukti šalia kranto ir juo grožėtis, deja....

Labai jau nesinorėjo palikti Karibų: ten praleidom du mėnesius, aplankėm 7 Karibų šalis, stovėjome unikaliose salose, aplankėm 4 nacionalinius parkus, na ir susipažinom su daugybę įvairiausių šalių buriuotojų, kurie dabar jau tikrai daugiau žinos apie Lietuvą, jos gamtą, žmones - išdalinom daugybę CD ir bukletų apie Lietuvą. Dauguma buriuotojų žino, kad yra tokia šalis Lietuva, bet tik tiek. O apie jos gamta, Kuršių Neriją, Nemuno deltą, kur galų gale tiksliai yra ši šalis - čia ir baigiasi jų geografija. Mums taip pat labai smagu - turim daug draugų buriuotojų, vis susitariam, kur susitiksim, pasidaliname turima navigacine medžiaga.

Apie ABC salas (Nyderlandų Antilai). Pirmojoje, Bonaire praleidom 4 dienas. Vieną dieną su išsinuomotu automobiliu apvažiavom visą salą. Šioje saloje nuo vergovės laiku iš Atlanto vandens išgaunama druska, didžiuliai seklus vandens ežerai ir druskos kalnai. Pakrantėje išlikę vergų nameliai - maži maži. Aplankėm ir nacionalinį parka, kuriame knibžda įvairiausi driežai, kaktusai, su įspūdinga vandenyno pakrante. Bonairėje sutikom kelis lietuvius, jie kruiziniu laivu plaukia per Karibus. Labai nustebo pamate lietuvišką trispalvę, tokioje užkampioje saloje. Čia prie mūsų prisijungė mano jaunystės draugas, šilutiškis Rimis Bistrickas, dabar gyvenantis Bostone. Kaip jau mūsų kelionėje įprasta, vėl sutikom savo draugus, šiaurės airius su BALU jachta: jie irgi lankys šias salas priės Panamą.

Iš Bonaire ankstų rytą išbūriavom link Curacao - 56 j.m. ir vakare jau išmetėm inkarą labai jau keistu pavadinimu įlankoje "Spanish waters". Šioje įlankoje išmetę inkarus stovi gal koks 100 ar daugiau jachtų iš visur. Kas įdomiausia, kai kurios jachtos čia stovi ne vienerius metus, žmonės tiesiog taip gyvena. Aplankėm vieną olandų katamaraną ir jo seimininką Diką. 10 metu kaip čia, sako, susitvarkysiu variklį ir plauksiu, bet matosi, kad jį tas nerūpestingas Karibų gyvenimo stilius jau yra įsiurbęs ir jis jau niekur neplauks. O tokiu čia ne vienas: amžina vasara, maistas nelabai brangus, žuvis, jūros gėrybės, gal dar kokia kontrabanda (salia, gi, Venesuela ir Kolumbija). Na, ko daugiau reikia, ko ten veržtis į tą drėgną ir šaltą Olandiją, kur reikia dirbti, kad išgyventum. Kiti gi gyvena jachtose su mažais vaikais: vaiką į kuprinę, į valtelę ir į krantą, apsipirkti. Už kelių valandų grįžta į jachtą kaip į namus.

Po Venesuelos betvarkes ir chaoso, šios salos tikra atgaiva: saugu, ganėtinai švaru, anglų kalba, o ir pats gyvenvietes primena Olandija - nėra tik galybes dviračių. Aš su savo mažiuku sulankstomu dviratuku atrodžiau jau labai vienišai...

Iš šios "Spanish waters" įlankos nubūriavom į Curacao šiaurės vakarus ir praleidom porą dienų laukinėje įlankoje, "Boca de la Kruz". Tiesiog džiaugėmės ramybe, gamta, vakarais su Rimiu prisiminėm jaunas dienas Šilutėje prie taures vyno Karibų romo...

Na ir paskutine sala –Aruba. Atplaukėm vakare į pietinę salos dalį, sustojom tiesiog kaimynystėje naftos gamyklos. Dar šiame etape pagavom šios kelionės didžiausią žuvį barakudą. Visa Aruba salos pietine dalis priklauso šiai naftos gamyklai (rafinerijai), bet kas nori, ten lankosi. Yra didžiausias nardymo klubas, žvejai. Kažkaip keista, kai pas mus net priėjimai prie marių Klaipėdoje neįmanomi - visur gamyklos, o čia laisvai...

Na, ir aišku, paskutinis sustojimas ABC salose - Aruba sostinėje – Oranjestad. Viskas turistams, didžiulis kruizinių laivų terminalas ir laivai kas para atplaukia vis nauji, aišku daugiausiai iš JAV. Miesto architektūra ir primena greičiau Las Vegas, negu Karibus, įspūdingi viešbučiai, pliažai, kazino. Likom čia ilgiau, nes sekmadienį mieste vyko kasmetinis Karibų karnavalas. Iš tiesų, taip džiaugtis šiluma, šypsotis, šokti - reikia būti ir gyventi čia, tada suprasi. Keista viena, karnavalu džiaugėsi ir jame dalyvavo tik vietiniai - baltųjų turistų beveik nesimatė. Taip ir nesupratom kodėl: juk nuostabios moterys, muzika, apranga, spalvos... ir tik karta metuose...

Nuo Aruba buriuojame jau vėl tik trise - Rimis išskrido namo į Bostoną, o mums jau laikas į Panamą ir Ramųjį vandenyną.
Linkėjimai visiems
Andrius
RagainėII
11 46 708N; 74 46 544W;
23 00 UTC
Karibų jūra

Vasario 15 d.

Sveiki
Taigi, jau pasiekėme Karibų ABC salas (tai dar vadinamos Nyderlandų Antilų salos). O ABC reiškia salų pavadinimų pirmas raides: Aruba, Bonaire, Curacao.

Dabar esam vidurinėje, Curacao. Čia iš ties Nyderlandų tvarka: saugu, svaru ir... ganėtinai brangu, ypač po Venesuelos salų pigumo ir betvarkes. Šios trys salos yra ko gero paskutinis Europos bastionas: po to jau Panama ir kitas vandenynas ir kitas pasaulis – Galapagai, prancūzų Polinezija, kitos Ramiojo vandenyno salos.

Bet viskam savas laikas. Taigi palikom nelabai svetinga Margaritos sala, (Venesuela). Taip ir neradom Valinsko ir Žvagulio naktinio baro "LABAS", niekas iš vietinių nežinojo tokio baro. Tiek to, įsteigs vėliau kokioje Ramiojo vandenyno saloje naują barą, gal ten atplaukę  rasim... Ankstų rytą vietiniu laiku išplaukėm link Tortuga salos (Venesuela), suradom šalia jos na labai, labai mažytę salytę Isla Herraduros ir įklimpom joje trim dienom. Tokio balto smėlio, rifų ir jūros gėrybių senai nebuvau matęs. Dukra su Egoi iškart susipažino su vietiniais žvejais (ką reiškia ispanų kalbos žinojimas) ir kartu su jais patraukė traukti tikrų tikriausių krabų (omarų). Tai dvi dienas maitinomės rinktiniais omarais, sviedžia žuvim ir vėl omarais. Labai norėjosi po šios salos aplankyti kitų salų grupę – Islas de Roques. Ten yra Venesuelos nac. parkas, bet jie lupa devynis kailius nuo užsieniečių už apsilankymą kažkur apie 150 USD. Mums būt kainavę. Prisiminiau Sankt Peterburgą - ten irgi nuo užsieniečių lupa pinigus, teko susidurti.... Tai palikom šias salas šone ir patraukėm toliau link Bonaire salos - radom mažų salų grupę Islas de Avis (paukščių salos, isp.). Tikrai nesigailėjom. Absoliučiai negyvenama sala. Radom tik prancūzų jachtą, vėliau dar atplaukė vokietukas Andreas (vienas plaukia apie pasaulį su 10 m plast. jachta Calysto). Tiek įvairių paukščių ir tokių nebailių dar nesu matęs, nors mūsų Nemuno deltoje jų irgi gausiai, bet jie visi labai bailus. Čia, gi, gali per metrą prieiti iki lizdo ir nieko, tiesiog darėm paukščių fotosesijas. O driežų gausybė, ant vandenyno kranto akmenų pilna moliuskų, vėl gi turėjom nuostabius pietus. Tikrai šiose salose pasilepinome, dukra padare šimtus foto - tiesiog trumpam tapom ornitologais, o ne buriuotojais. Betgi vėl viskam ateina galas ir patraukėm link Bonaire, Nyderlandų Antilų. Čia prie mūsų trumpam, porai savaičių, prisijungė mano jaunystes draugas, šilutiškis, Remis Bistrickas, dabar jau eilę metų su šeima gyvenantis USA, Bostone. Neatsilaikė, kai sužinojo, kad esu taip netoli jo ir pasiėmęs atostogų atskrido pas mus. Taigi ir vėl trumpam esame keturiese.

Na, o apie mūsų kelionę per ABC salas kitą kartą, dabar, gi, nuoširdžiai norime visus pasveikinti su MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS švente. Mes jau paruošėm šiai dienai tarptautinį vėliavų kodą ir 16 Vasario "Ragaine II" pasipuoš įvairiaspalvėm vėliavom. Dėka mūsų Nepriklausomybes ir RagainėII gali plaukti aplink pasaulį.
Su švente sveikinam visus
RagainėsII  įgula
Andrius
Curacao, ABC salos, Nyderland Antiles
23 30 UTC

Sausio 29 d.

Sveiki
palikom svetingą Trinidadą. Labai jau norėtųsi ten dar kada nors grįžti. Dukra taikliai pastebėjo: per savo buriavimo praktiką (apie 15 metų) jaukesnės, saugesnės ir malonesnės marinos dar nebuvo radusi. O ji išmaišė su manimi visą Baltiją. Iš tikro, ten labai šaunu. Jei kas nors iš lietuvių kada nors buriuos šalia Trinidado, tikrai rekomenduoju užsukti: super servizas, marinos komanda visuomet pasiruošus padėti, kiekvienas sutiktas pasisveikins, paklaus ar viskas O.K. - gal ko reikia. Na, tiesiog nesinori prisiminti Olandijos, kai per stiprų lietų vienoje marinoje pareikalavo apsukti jachtą, nes jos savo priekiu turi žiūrėt į miesto rotušę, net nesinori prisiminti... Mūsų stovėjimą Trinidade, kaip ne keista, apvainikavo tie patys švedai: jau rašiau, kad šalia stovi 33 pėdų jachta, kaimynai iš Gotland. Tai pas juos apsigyveno keturi jauni švedukai, apie 20-24 metų ir belaukiantys, kada krovininis laivas atplukdys iš Švedijos jiems jachtą: 24 pėdų ilgio, na, maždaug kaip mano „Ragainė II“. Jie su ta jachta grįš per Atlantą namo. Tiesa, jie už ta cargo laivo paslaugą dar sumokėjo krūvą eurų. Na tikrai jūrininkų šalis. Kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad keturi klaipėdiečiai pakrautų į vieną Limarko laivų savo Petersoną ar Difur tipo jachtą, dar sumokėtų kokius 15 000 eurų laivininkystės kompanijai už paslauga, patys nuskristų į port of Spain Trinidadas, ir tik tam, kad perplauktų Atlantą ir pajustų vandenyną, Karibų salų grožį. Čia reikia būti jūrinės šalies gyventoju, kad tai būtų norma.

Taigi, mūsų paskutinį vakarą švedai surengė Peake marinoje švedų vakarėlį, marinos kavinėje – terasoje. Susirinko apie 20 švedų, iš visų švedų jachtų, kurios tuo metu buvo Trinidade. Iki paryčių turėjom klausytis įgėrusių švedų kalbų ir net dainų. Tiesiog kaip kokį šeštadienio vakarą Karlskronoje...

Kitą dieną su skaudama širdimi palikom Peake mariną, švedus. Jų kapitonas liūdnai liūdnai mojavo, prašė užsukt, kai busim Gotlande. Jam itin sunku: burės suplyšo ir perdegė saulėje, su varikliu Volvo penta problemos, su komanda neaišku, na, bet manau, kad švedai išsisuks kaip nors. Mes jau galvojam apie Venesuelą. Rasa kaip visada rausiasi visose locijose, kokias tik turim, aiškinasi įplaukimo į Islos Testigos ar Isla Margarita ypatumus, skaičiuoja atvykimo laiką, mūsų kursus. Vidurnaktį nusprendžiam plaukti į Margaritą, nes tik šviesiu paros metu locijos rekomenduoja saugų įplaukimą, o į Los Testigos tektų įplaukti naktį. Plaukiam be navigacinių šviesų, net kajutėje stengiamės būt be šviesų, nes taip saugiau ir nemato mūsų plėšikai - tai patarimai iš Trinidado.

Dieną jau pasimato Margaritos sala ir ramiai bei saugiai įeiname į Porlamar miesto įlanką, kur jau stovi koks 30 jachtų – valkatų, kaip visada iš viso svieto. Metam inkarą ir iškart sulaukiam svečio - geranoriško austro su valtele, kuris paaiškina visas vietines ypatybes tvarkant formalumus. Jis pats jau dešimt metų su žmona buriuoja Karibuose: pusę metų po Karibus, po to jachtą iškelia ar Trinidade ar port Santa Cruz (Venesuela). O už pusės metų vėl atvyksta iš Austrijos, nuleidžia jachtą į vandenį, ir vėl pusę metų buriuoja po Karibus. Tiesa, dabar daugiau laiko praleidžia Venesueloje - cia pigiau.

Apie Venesuelos pigumą mums europiečiams jau sunku suvokti. Ir kodėl pagyvenę europiečiai čia leidžia savo laiką. Pavyzdžiui: dyzelinis kuras - 0,35Lt/ltr, romas 6,4 Lt/ltr, Čilės vynas 6,5 Lt, tuno konservai 0,5 kg kaina 3 Lt ir t.t. Tokių kainų net SSSR laikais nebuvo, bet ir tokio bardako taip pat nebuvo.

Kažkaip sunkiai įsivaizduoju mūsų Valinsko ir Žvagulio biznį, čia, Isla Margaritoje įrengiant naktinį klubą. Na, sunku įsivaizduoti šioje betvarkėje. Manau, gal Valinskas jau pasimokė ir nedarys panašaus biznio iš mūsų Seimo, nes tuomet mūsų laukia Isla Margarita likimas...

Čia Venesueloje, tokias senienas auto, mes matom tik senuose Holivudo filmuose, tokie didžiuliai džipai, net naujieji lietuviai vengia tokių, nes pernelyg prašmatnūs. Na, kontrastai. Šiandien iš įlankos aš, dukra ir Egoi pėstute nuėjom link centro, ieškodami jachtingo parduotuvės. Tai mus pasivijo įlankos budintis su ikrobusu ir įlaipinęs pas save mus nuvežė kur reikia ir visą kelią bumbėjo, kad mes esam labai neatsargus, nes negalima pėstute vaikščioti po apleistas vietas: tai labai labai pavojinga, pilna plėšikų. Viešpatie, šį kart viskas O.K... Tikrai rytoj imsim Taxi, kai vyksim į centrą ieškoti jachtingo parduotuvės: reikia virvių, nes pradėjo plyšinėti. Čia jos irgi pigios turėtų būti. Be to, reikia papildyti maisto, alaus, vyno, na ir aišku, romo atsargas. Jau planuojam sekantį sustojimą, Tortugos saloje (Venesuela) arba ją supančiose mažose salose. Ten yra nacionaliniai draustiniai. Vėlgi, juos rekomenduoja ir sutikti buriuotojai ir vietiniai. Taip ir judame link Panamos. Lyg ir būtų galima tiesiai plaukti į Panamą, kaip kokiai regatinei jachtai, bet aplinkui tiek įspūdingų ir gražių vietų. Puikiai žinau, kad aš vargiai ar kada nors čia atvyksiu. Ir tai mano vienintelis šansas pabuvoti čia.
Iki kitų gražių ir, manau, saugesniu vietų.
Andrius
„RagainėII“
Porlamar, Isla Margarita, Venezuela
Linkėjimai visiems

Sausio 16 d.

Trinidad
Sveiki
“RagainėII“ jau pasiekė Trinidadą, vieną iš kertinių punktų mūsų kelionėje. Dabar čia praleisime apie porą savaičių: norisi pailsėti po plaukiojimo tarp Karibų salas. Kažkam tai didžiulis malonumas plaukioti šiame salyne, bet kapitonui tai yra nervu kamuolys. Čia daug jachtų, katerių, nežinoma akvatorija, srovės, potvyniai, neaišku, koks dugnas inkaruojantis. Į viską reikia atsižvelgti. Tikrai nesinori padaryti klaidos ir palikti visiems laikams „Ragainę II
prie kokių nors akmenų kad ir labai gražioje Grenadinų salytėje. O tokių paliktų laivų jau matėm ne vieną.

Tiesa, labai jau smagiai buriavome nuo Grenados iki Trinidado. Distancija panaši kaip nuo Klaipėdos iki Hoburgo iškyšulio, Gotlando saloje. Gavom gražaus vėjo, truputį priešinio. Kaip visada, nebuvom gerai pasiruošę tokiam priešiniam vėjui ir labai jau trumpoms ir stačioms bangoms - vis tik vos ne pusę metų plaukiam pavėjui. Net nepastebėjom, kaip „Ragainė II“ porą kartų tiesiog prasmego bangose. Vygantas, tuo metu dirbantis su SSB radijo pamatė, kad priekinis liukas atidarytas, aišku visi gultai jau buvo totaliai šlapi, bangos nuplėšė aliumininio liuko fiksatorių. Tiesiog tokia graži užuomaršų katastrofa. Ką gi, šiaip taip uždarėm liuką, suskaičiavom nuostolius. Rasa puolė semti vandenį, o aš puoliau pratinti jachtą prie buriavimo prieš srovę, vėją ir labai jau stačias ir trumpas bangas, gal 3 gal daugiau metrų aukščio. Vienas džiaugsmas tik, kad tai vyko šviečiant kaitriai saulei: vanduo koks 27, oras gal 30 laipsnių, bėda tiktai, kad tas vanduo labai jau sūrus, tiesiog maudynės sūriame vandenyje. Bet viskam ateina pabaiga, taip ir čia: pajungėm į darbą "Kabaljero" (vejo autopilotą), sustygavom bures ir galėjom kaip visada džiaugtis buriavimo šiltuose vandenyse privalumais.

Na, o auštant jau pamatėm Trinidado kalvų viršūnes: Rasa puolė tikrinti GPS'o parodymus, kompiuterinius ir popierinius jūrlapius. Viskas tvarkoje, esam ten kur ir turim būti: kaip visada geroje "Ragainės II" praktikoje, nusprendžiam lįsti į Trinidado įlanka "gulf of Paria" artimiausių ir aišku siauriausių ir pavojingiausių sąsiaurių "Boca de Monos", nors locija pažymi, kad ten būna stiprios srovės ir bangos ir kad reikalingas padorus variklis. Tikrai nesigailiu šio sprendimo: iš tikro tokie didžiuliai vandens sūkuriai ir trumpos stačios bangos, sąsiauris ganėtinai siauras gal 2-3 kabeltovai, priešinė srovė iki 3 mazgų stiprumo. Vėjo nedaug, burės nepadeda, tad mūsų senolis Volvo-penta turėjo gražaus darbo, o aš mąsčiau, ką daryt, jei senolis pavargs... Šį kart nepavargo, dėkui jam.

Įplaukėm, susiradom laisvą boją "Chaguaramas bay" įlankoje, prie jos prisirišom ir prisipūtę savo dinghy puolėm tvarkyt formalumų. Viskas čia buriuotojų patogumui, bet druska buvo bankas: Egoi praleido kokias geras 4 valandas, kol įsikeitė normalius Dolerius į Trinidado dolerius 1:6 santykiu, lėčiau dirbančių bankų, tikriausiai, jau šioje kelionėje nesutiksim...

Sutvarkėm visus įplaukos oficialius formalumus, pasidžiaugėm Trinidado buriavimo asociacijos paslaugom: pasirodo ši organizacija padeda visom atvykusiom jachtom spręsti problemas: kam reikia marinos, kam reikia krano, kam reikia burių remonto, kam reikia palikti saugiai jachta metams ar mažiau, į visus šiuos klausimus asociacijos darbuotojai atsakys ir suras jums geriausia sprendimą. Ir tai veltui, gal kada mūsų LBS (Lietuvos buriuotojų sąjunga) teiks tokias paslaugas... Mums surado uostelį už 11 USD parai, įskaitant vandenį, elektrą, karštą dušą, tualetą ir netgi skalbimo masina (tiesa skalbimo milteliai - mūsų), nors prieš tai mes patys buvom jau radę marina netgi už 28 USD. Taigi ekonomija akivaizdi. Savo patirtį po to perdavėm savo draugams, švedų jachtai, dabar jie linguoja šalia mūsų Peake marinoje.

Tiek ši kartą, apie Trinidado kainas, paslaugas, o ko čia plaukia iš visos Europos ir Siaurės Amerikos jachtos - kitą kartą.
Andrius
“RagainėII“
Chaguaramas Bay, Peake marina, Trinidad
 

Sausio 8 d.

Karibuose

Sveiki,
taigi "Ragainė II" jau antra savaitė kaip yra Karibuose. Deja, deja, tikra teisybė Karibai yra Karibai -  tikrai žydras, žydras vanduo, visą laiką 28-30 laipsnių oras, vanduo 26-28 laipsniai, pastoviai pučia NE. Daugiau iš E pusės pasatai,15-20 mzg stiprumo. Įlankose pilna jachtų, labai daug nuomuojamų, plaukioja krabai, spalvotos žuvys. Buriavimui čia tikras rojus.

Deja, iš Rytų Europos sutikom tik 2 nuomuojamas jachtas su rusų įgulom. Jie atskrido iš Maskvos į Martiniqos salą, issinuomavo dviem savaitėm du katamaranus ir dabar neatsidžiaugia geru oru ir nuostabiu buriavimu, kuomet vėjas pastoviai halfvindas. Tai labai jau nesinori gadinti Jums nuotaikos, nes mes čia žinom apie jus užpuolusius šalčius ir pūgas.

"Ragainė II" sutiko Kalėdas Barbados saloje. Na, o Naujus metus jau perplaukėm į Grenadinų salas. Aplankėm Bequia, Canouan, Mayreau bei Karibų perlą Tobago Cays salas (paziurekit i www.tobagocays.com). Šiandien išplaukėm iš Grenadinų salų ir pasikėm jau Grenados valstybės Carriacou salą. Kaip visada, praleisim čia porą dienų, apžiūrėsim salą, o po to plauksim į Grenadą.

Čia, Carriacou, jau radom savo draugus: Balu jachtą. Jie ryt išplaukia į Grenadą. Čia įlankoje stovi ir kanadiečių jachta pavadinimu Laima. Ant kairės stiebo pusės plevesuoja latvių vėliava: vadinasi, jachtos įguloje yra latvis. Reikės aplankyti - vis kaimynas. Ant mūsų stiebo kairės pusės plevesuoja Baskų vėliava - Egoi, gi, Baskas.

Labai jau įdomi čia, Karibuose, vietinė tvarka. Baltiesiems skirti piažai, viešbučiai išblizginti totaliai. Aš juos net pavadinau baltųjų rezervatais. Kiti pliažai ir pakrantės daug maz apleistos, teritorijos nusėtos plastmasėmis, įvairia tara. Šiaip jau netvarka. Kitą kartą prisimenu Kaliningrado sritį, ten tikrai daugiau tvarkos. Vietiniai juodžiai tikrai labai draugiški ir neįkyrūs. Rasa su Egoi labai greitai su jais kalbą randa.

Taip ir juda "Ragainė II" link Trinidado. Trinidade "Ragainę II" paliks Vygantas. Jis išskris namo į Lietuvą - liksim tik trise. Net nežinau, labai jau norisi, kad "Ragainę II" pasipildytų dar vienu įgulos nariu - vis smagiau. Taigi, jeigu kam iš klubo narių ar šiaip buriuotojams ar norintiems buriuoti kiltų noras plaukti Pacifike iki Australijos, parasykit: bures e t e delfi.lt arba andriusragaine e t a gmail.com. Šis etapas užtruktų apie 6 - 8 mėn., aplankant daugelį Ramiojo vandenyno salų. Pradžia Panamoje.

Šįvakar šios Carracou salos įlankos restoranas švenčia kažkokį jubiliejų ir kviečia visų čia stovinčių jachtų įgulas aplankyti juos. Žada didžiules nuolaidas ir gyvą muziką visa naktį... Pažiurėsim
Linkejimai iš Karibų Andrius
RagaineII
Carriacou island

Gruodžio 27 d.

Čia truputis atsiminimu apie plaukimą per Atlanta ir ko nereikėtų kitiems daryti arba reikėtų daryt geriau,
taigi, sveiki

Ragaine II jau antra para ramiai sau linguoja Carlisle Bay (įlankoje), Barbados salos sostinėje, Bridgestown, Karibuose. Kas prieš metus ir daugiau atrodė kaip tolima pasaka, dabar yra realybe. RagainėII perplaukė Atlantą saugiai ir be nuotykių, ko aš labiausiai ir troškau. Atlantas kaip naujokui buvo atlaidus, bet keletą kartų parodė, ką jisai sugeba, už tai ir norisi su juo taikiai draugauti, o ne bandyt nugalėti.

Kolei neužsimiršo Atlanto įspūdžiai, noriu bent kiek aprašyti buriavimo Atlante ypatumus, gal kas nors iš mūsų klubo ar iš kitu klubų jau planuoja 2009 m. plaukimus.

1. Kaip pažymi didesnė dalis buriuotojų, svarbiausia jachtoje turėti patikimą vėjo pilotą. Dauguma jachtų čia turi daniškus ARIEL firmos, Monitor ir dar visokius. Kainos nuo 3000 eurų. Aš pats susirinkau olandišką Holland wind vane,(pigiausias variantas 1000 eurų)ir juo neatsidžiaugiu. Nuo Kanarų iki Karibų, pro Cape Verde salyną yra 2900 j.m. - prie vairo niekas net 10 min. nesėdėjo, neatsitiesdamas darbavosi mūsų <kabaljero>, o mes galėjom užsiimti savo darbais.

2. Praktiškai plaukimas šiuo maršrutu vyksta pasatu zonoje, tai vejas stabiliai iš galo arba fordevindas arba labai pilnas bakstagas. Reikia būt pasiruošus tokiems kursams. Aš internete išknisau dviejų stakselių dvynių sistemą www.simetric.co.uk, tik bomai įremiami ne į stiebą, o įremiami vienas į kitą šalia staks stago, pažiūrėkit web puslapį. Aišku, kaip tikras lietuvis šią sistemą truputį modifikavau, naudoju viena maža foką 14 m2 ir vietoj antro stakselio išleidžiu, pagal vėjo stiprumą, dalį susukamos genujos. Tik ateina škvalas, iškart iš koptiko susuku genują, o foką atleidžiu daugiau pavėjui ir matau, kaip krenta jachtos greitis iki saugaus. Labai paprasta ir efektyvu, nereikia naktį eiti ant bako, nuiminėti burių. Taigi plaukimas fordevindu tampa malonumu.

3. Atlante, artėjant prie Karibų, reikia būt pasiruošusiam škvalams, ypač paryčiais. Dukters budėjimas iškrito paryčiais, tai vargšė kiekvieną rytą sutikdavo išvargusi, nes škvalai ateidavo su kiekvienu debesiu ir dar su lietum, tad tik spėk suvyniot genują, po to vėl truputį išleist, po to vėl suvyniot. Ir taip iki geros aušros, po to jau stabilus vejas. Nepatariu tokiuose šeimyniniuose plaukimuose forsuoti burėmis. Tai baigiasi labai dažnai stiebų lūžiais, kai užeina škvalai, taip čia jau nutiko kanadiečių jachtai, taip pradėjo skilti stiebas ir mūsų draugui vienetukininkui belgui, flamandui (taip jis pats pabrėžia savo tautybę).

4. Energetika, mums gerokai įkyrėjo elektros stygius, tam nebuvom pasiruošę. Saules baterijos yra tikrai efektyvios, jeigu į jas tiesiai šviečia saule, pvz. mūsų saules baterijos šviečiant saulei gamina apie 5-6 amp/val., bet tik užeina debesiukas, jau tik 1,5 arba tik 1 amp/val., o jeigu diena be saulės, energijos neturim. Būtina dar efektyvi ir gaminanti elektrą prie silpnų veju, vėjo jėgainė (dauguma jachtų tokias ir turi). Nėra energetikos - nėra daug ko: muzikos, šaldytuvo, kompiuterių ir dar daug ko. Pagavom tuną 4-5 kg, turim šaldytuvą, bet neturim atliekamu 4 amp/val., tai puse tuno išmetėm rykliams, sugedo. Aišku, kai kas pasiūlys įsigyti benzininį generatoriuką, bet tada jau papildomas triukšmas, benzinas na ir vietos užima.

5. Žvejyba. Netikėjau, kad Atlante tiek yra žuvies. Kuomet Kanaruose, La Lagunoje pirkom žvejybos įrankius išleidom virs 100 eur. Duktė bambėjo, kad veltui švaistom pinigus, bet kai pradėjom traukti vieną po kitos dorado žuvis - nutilo. Aišku supirkom pačius pigiausius įrankius, o ypač rites. Čia jau nereikia gailėti finansų, nes mums pabėgo, ar nutruko kokios 5 - 6 dideles žuvys, tiesiog rites per silpnos, valas per plonas, bet kiek pagavom tai pilnai užteko, sviedžia žuvį valgėm kokias 15 dienų iš 26 dienų plaukimo nuo Kanarų iki Karybų. O jei turėtume pakankamai energijos šaldytuvui, tai šviežia žuvis būt kiekvieną dieną.

6. Radijo. Visą laiką neatsidžiaugiame savo radijo stotim ir priedais - tai kažkokia fantastika. Mes kiekvieną dieną po keletą kartų, o tai ir daugiau susirašom e-mail‘ais su artimaisiais, draugais, užsisakom, o už kelių minučių jau ir gaunam oru prognozes. Ramu mums, ramu ir mūsų namiškiams Lietuvoje. Be to, pastoviai, beveik kiekvieną dieną, kalbamės su LT trumpabangininkais, su marine mobile net, gaunam iš jų norimą informaciją. Tiesiogiai sužinom visas žinias, ir už visą tai turim būt dėkingi SSB radio stočiai ICOM 703, modemui PactorIII, antenos tiuneriui ir krūvai laidų, bei mano klasiokui, vienam is UAB „Fedingas“ vadu, Viktorui Peteraičiui. Tai jis supirko ir sumontavo šią radijo įrangą. Tikrai be šios radijo įrangos, nepatarčiau niekam plaukti į Atlantą.

Aišku, dar galima daug ką aprašyti ir paminėt, bet tiek to, paliksim kitam kartui. Tiesa, labai nustebome, kai paskaičiavome gėlo vandens sunaudojimą, vienam įgulos nariui: išėjo tik 2 ltr. vandens parai. Naudojom gėlą vandeni tik maistui, o sanitarijai naudojom tik vandenyno vandenį. Apsiprausimui Kanaruose kiniečių parduotuvėje nupirkau už 1eur. 1 ltr. talpos purkštuvą gėlėms. Šiuo purkštuvu apsipurkšdavome gėlu vandeniu. Prasta ir labai efektyvu.

Tai tiek, toliau stovime Barbados, planuojam išplaukti apie 30 gruodžio link Grenadinu salyčių.
RagainėII
Bridgetown, Karibai
Andrius

Gruodžio 22 d.

Sveiki
Artėjam, artėjam prie lietuvių išsvajotos Amierikos. Kiek lietuvių kartų norėjo pamatyt Amierika, kiek įvairūs saugumai draudė net galvoti apie Amierikas ir še tau - kažkokia RagainėII iš kaimo atplaukia, toks, va, čia juokelis. O jeigu jau rimtai, tai iš tikro artėjam prie Karibų salyno: iki Barbados salos liko mažiau negu pusė tukstantuko mylių...

Mums viskas einasi pakolei puikiai. O va prieš keletą dienų gavom e-mail‘ą iš neaišku ko, kad netoliese nuo mūsų, apie 20 mylių gale mūsų, NE kryptyje, kanadiečių jachtai reikia dyzelinio kuro, nes prarado stiebą ir buriuot jau negali, liko tik dyzeliukas... Pagal nerašytus jūros įstatymus, padedi privalu, tad pakeitėm kursą šiauriau laukdami kanadiečių ir pradėjom darbuotis savo radijo imtuvais. Į 16 kanalą atsiliepė cargo laivas, esantis už 200 j.m. (labai nustebom, kad taip toli mus girdėjo), pranešėm visiems, visiems kas girdi, jog kanadiečių jachtai "AIR L'ETE" reikalinga pagalba. LT trumpabangininkai pradėjo šukuoti vandenyną, kur ir kokie laivai plaukia. Bendrom pajėgom sukelėm eteryje gražų šurmulį ir rezultate, už poros valandų, išėjo į ryšį kažkoks tankeris, kuris jau gavo nurodymus iš USA pakrančių apsaugos padėti kanadiečių jachtai. Tad nukreipėm tankerį jų jachtos link. Jau vėliau, naktį, eteryje girdėjome, kaip kanadiečių jachta švartuojasi prie tankerio ir pildo savo bakus kuru. Mes, gi, vėl grįžom į savo kursą link Barbados. Už poros valandų mus prisivijo tankeris: paplepėjom apie kanadiečių nelaimę. Viskas pas juos daugmaž tvarkoje: komanda sveika, laivas irgi nepažeistas, tik lūžo stiebas. Taip ir išsiskyrėm naktyje - tankeris link Brazilijos, mes link Barbados. Ryte gavom e-mail‘ą nuo kanadiečių jachtos. Padėkojo už rūpestį ir pagalbą. Jūra yra jūra: šiandien tu padėjai, ryt tau padės...

Vakar vakare dešinėje pusėje pamatėm jachtą, taip pat plaukiančią mūsų kryptimi. Vis tik smagu, kai nesi vienas tam beribiam vandenyne: visą naktį dešinėje matėsi jaukios pakeleivingos jachtos navigacinės šviesos. Šįryt radijo eteryje išgirdom jau mūsų draugus, ispanų katamaraną. Jis išplaukė vėliau iš Mindelo ir yra gerokai į rytus nuo mūsų, bet domisi, kaip mums einasi, ar neturim bedu...

Pradedam galvoti ir ruoštis vienai didžiausių švenčių – Kalėdom. Rasa tikrina maisto atsargas, žiūrinėja iš žurnalų receptus: vis tik norisi, kad Kalėdos įsimintų - ne taip dažnai jas sutinki vandenyne. Artimųjų apdairiai mums į jachtą Lietuvoje buvo įdėta mini eglute, paplotėliai, netgi kūčiukai. Žvakių irgi Ragainėje užteks. Vyno dar nuo Kanarijos yra pakankamai. Tad turėsim vakarą...

Dėkui Dievui, kad vandenyne nėra parduotuvių, tad nereikia pirkti dovanų, bent nuo vieno vargo esam išgelbėti, bet sveikinimus tai jau rašom. Kartais jachta dabar atrodo kaip biuras: tik klega kompiuterių klaviatūros. Ačiū Dievui visa diena saulėta, tai energijos turim pakankamai. Švenčių atmosfera jaučiasi: po ilgesnes pertraukos jachtoje vėl skamba muzika ir mano mylimo Stan'o Getz'o saxso partijos ir Egoi mylima Haksila...

Linkėjimai visiems...

Jachtos "RagaineII" įgula sveikina klubo narius, rėmėjus, jų šeimas ir artimuosius, visus, visus su Kalėdų švente ir artėjančiais Naujais Metais. Linkime kuo puikiausios kloties gyvenime na, ir aišku, daug daug nuplauktų mylių 2009 metais.
Vėjo, vėjo, vėjo...
Andrius
RagaineII
Atlantas
14°29.12'N
050°29.14'W
2008.12.21
10.00 UTC

Gruodžio 15 d.

Sveiki
Ačiū dievui, jachtai, meteorologams, Atlantui ir visiems, visiems, bet blogų įvykių pakolei  neapturėjom, ir, duok die, jų neapturėt.

Taigi prasidėjo jau 9 diena, kai mes plaukiame per Atlanta. Jau tiesiai link Karibų. Iš pradžių planuoto sustojimo Gajanos, (Guyana) sostinėje Georgetown'e atsisakėme, nes iš informacijos, gautos iš mūsų nenuilstamų pagalbininkų, LT trumpabangininkų, Gajanos sostinėje vakarais dažniau kalena "Kalašnikovai", o ne reggi ritmai. Taigi, dėl šventos ramybės ir nenorėdami rizikuoti savo kelione, pasukome truputį šiauriau link pirmosios iš rytų pusės Karibų salos, Barbadoso. Tengi, anot locijų ir gaunamos info, tvarka kaip Anglijoje, ji netgi vadinama mažoji Anglija, pažiūrėsim...

Atlante dienos bėga kažkaip labai greitai: išaušo, patikrini visą jachtą, apžiūri bures, trosus, virves. Po to atsikelusi dukra tikrina kursą - kiek nuplaukta, kiek liko. Vygantas 09 00 perduoda mūsų koordinates į www.shiptrak.org, kur pagal Vyganto šaukinį LY2CX, galima pasižiūrėti į padėtį Atlante, kiek čia laivų plaukia link Karibų. Tikrai nesam vieniši. Po to radijo ryšys su LT trumpabangininkais, išklausom paskutines naujienas. Taip pat jie mums pateikia išsamias orų prognozes. Susiradom ir Lietuvos radijo kanalą, 9710khz nuo 09 00 iki 09 30, taigi per savo radijo stoti ICOM 703 turim masę informacijos.

Na, aišku, ir neužmirštama Atlanto žvejyba. Jau truputi pakyrėjusi žuvis, bet vis tik įdomu ištraukti vieną už kitą gražesnes Dorado žuvis. Per radijo ir e-mail‘us užklausėm įvairių žuvies parengimo receptų. Tai dabar kiekvieną dieną stengiamės vis kitaip paruošti žuvį. Šiandien, jei pagausime, tai troškinsime greitpuodyje. Gal bus skanu.

Kelias dienas turėjome smagesnį vėją. Pagal mano anemometrą (ištrauktą iš burnos pirštą) pūtė apie 25-30 mzg. vėjas, gūsiuose gal iki 40mzg. Pasikelėm tik vieną mažą stakselį, apie 14 m² ir nurūkome 5-6 mzg. greičiu. Nenuilstamas "kabaljero" (vejo autopilotas) kuo puikiausiai susitvarko ir nuo pat Cape Verde, niekas prie vairo neina. Mums belieka tik kartas nuo karto stebėti horizontą, ar nėra laivų. Deja, deja. Sena kaip žemė taisykle: jei yra vanduo - tai yra ir laivų. Kaip tik buvo užėjusi labai labai smarki liūtis, tai stovėjau koktpike nuogas, tik su šturmuote ir stebėjau liūtį: toks šiltas, svarbiausia, gėlas lietus, ir tiesiai prieš jachtos priekį, už poros šimtų metrų, išniro baltas, manau, kad keleivinis laivas, su mirksinčia geltona šviesa. Teko staigiai pakeisti jachtos kursą ir saugiai su juo prasilenkti, nors prieš tai 3 paras nematėm jokio laivo. O tik užėjo lietaus migla ir še tau...

Dabar gi vejas grįžo į įprastas šiuo laiku savo vėžes - 15 mzg, taigi vėl ramiai sau su visom burėm judam link Barbadoso, giliname į navigacijos knygas ir skaičiuotes (reikia pasakyti, kad GPS'ai kapitališkai atpratino dirbti su jūrlapiais, ypač plaukiant ilgais atstumais. Gerai kad pasiėmiau savo senas geras rusiškas navigacijos knygas ir žinynus iš Kaliningrado mokslo laikų), vis pasikartoju ispanų kalbos pamokėles, gal už poros metu ir sugebėsiu ispaniškai pasisveikinti...

Visi pradedam po truputį mąstyti apie artėjančias Kalėdas. Tikrai, atrodo, kad Kūčių vakarą sutiksime Atlante, pirmą kart gyvenime, o jau Nauji metai tai bus Karibuose.

Mums dar liko iki Barbados 1166 j.m., o nuplaukėme apie 870 j.m., taigi per parą nuplaukiam neskubėdami, neforsuodami burėmis, saugiai apie 100 su trupučiu myliu.
Linkėjimai visiems
Andrius
RagaineII
14°39.12'N
039°30.14'W
2008.12.15
13:59

Gruodžio 8 d.
Sveiki
Kaip ir buvom planavę, nuo Kanarų iki Cape Verde salyno atplaukėm per 8 paras. Didesnių nuotykių ar nelaimių neapturėjome, bet užtat apturėjome puikią žvejybą. Vos ne kasdien pagaudavom po porą kilograminių Dorado žuvelių. Nuostabi balta mėsytė labai gardino mūsų stalą. Na, o vieną naktį, man budint, kažko pradėjo sunkiai jachta klausyti autopiloto komandų: ogi mūsų spiningas perlinkęs – kažkas sunkaus ir didelio užkibo. Bandau vienas traukti, nenoriu kelti iš miegų komandos. Bet vis tik teko prisikelti Vygantą ir dviese šiaip taip iškeliam iš vandens didžiulį kalmarą, kuris svėrė apie 5 kg. Tokios baisybės ir skanumyno dar nebuvau matęs ir pagavęs. Ryte jau per radijo ryšį prašome LT trumpabangininku receptų, ką su tuo kalmaru daryt. Gauname jų krūvą ir puolam gaminti įvairias salotas, kepti bei virti. Turėjom nuostabią "kalmaro" dieną. Taip ir atplaukėm į Cape Verdes salyną sant Vincento salą, Mindelo uostą.

Buvusi Portugalijos kolonija, dabar jau virš trijų dešimtmečių yra nepriklausoma respublika. Na, mūsų visų manymu, jau geriau būtų Portugalijos kolonija ar dalis, kaip Kanarai Ispanijos. Bent būtų ekonomika geresnė. Jachtų uostas tikrai vakarietiškas, tik vokietis marinos savininkas kainas už stovėjimą ima didesnes nei vakaruose - naudojasi monopolio teise. Mums teko mokėti apie 20 eur/parai. Bet staigiai, kaip ir dauguma tokiu keliautojų, kaip mes, užsiinkaravome šalia marinos ir jau nieko nemokame, o su krantu bendraujame valtelės pagalba. Čia jau sutikome mūsų draugą belgą, kuris vienas plaukia per Atlantą su 8 m. metaline jachta. Vargšui vandenyne pradėjo skilinėti medinis stiebas, tai vos vos atplaukė. Dabar remontuojasi. Pakvietėm taurelei brendžio, tai vieną vakarą ir prasėdėjom.

Kitą vakarą mus maloniai nustebino jau kraštietis: grįžus iš miesto radome jachtoje beplepantį su Egoi ir Rasa, p.Jurgį iš Kuršėnų, trumpabangininką, kuris čia dalyvavo pasaulio radijo mėgėju čempionate, ir kiek apytikriai žinom, skynė laurus. Sveikiname jį su sėkme.

Mendelo tikras Afrikos miestelis. Labai daug vietinių, prašančių pinigų arba, kad nuplukdytume juos į Karibus. Nori bėgti iš čia. Vidutiniškai uždirba čia apie 8-10 eur per diena. Kainos bent jau produktų didžiulės. Viskas importuojama. Salos visiškai neparengtos priimti turistų srautus, nors klimatas kur kas šiltesnis ir malonesnis negu Kanaruose. Tiesiog vietiniams atrodo, kad taip yra gera gyventi. Rasa su Egoi tuoj susipažino su vietiniais. Jų gyvenimo filosofija ryškiai skiriasi nuo mūsų europiečių ir reikia paprasčiausiai su tuo susitaikyti. Jiems labai mažai rūpi būstas, jo dydis ar įranga. Bustas naudojamas tik kaip nakvynes vieta, gyvenimas gi visas teka gatvėje, prieplaukoje ar baruose, geriant vietinį romą. Taip ir teka jų dienos...

Praleidom Mindelo uoste 6 paras. Sutikom dar vieną įdomią jachtą, katamaraną. Juo plaukia 3 vaikinai: du broliai iš pietų Ispanijos ir vienas baskas. Visi pradžioje neturėjo buriavimo patirties, yra naujokai, bet labai trokšta gyventi ant vandens.

Broliai pardavė savo butus, mašinas ir Malagoje nusipirko didžiulį apynaujį katamaraną. Dabar plaukia iki Trinidado, o už metų kirs Panamą, kaip ir mes. Pasidalinome su jais elektroninėm knygom bei jūrlapiais. Čia sutikome jau 14 metų gyvenančią jachtoje kanadiečių seimą, kuri jau du kartus apiplaukė svietą ir buvo praktiškai visur. Dabar ruošiasi plaukti į Braziliją, po to atgal į Afriką, Mozambiką. Buvo ir Baltijoje, Alandų salose, Marienhamne. Jie bent jau prie mūsų pastoviai aiškinosi savo santykius: kokią vėliavą kelti, ar Kanados, ar Kvebeko: žmona yra iš Kvebeko, prancūziškai kalbančios Kanados dalies, vyras iš angliškai kalbančios Kanados. Įdomu jų klausytis.

Jau baigiant mūsų pasirengimą, prie jachtos atvyko jauna mergina, kalbanti lietuviškai. Pasirodo į Mindelo uostą užsuko vokiečių mokslinis tyrimo laivas su grupe mokslininkų. Jų tarpe ir Kylio (Vokietija) universiteto okeonografijos magistrantė, lietuvė p.Donata. Pasirodo jų laivo komandoje yra buriuotojas, kuris ir pamate uoste mūsų trispalvę. Maloniai paplepėjome, pasiskundėme vienas kitam, kad Lietuvoje okeonografijos srityje karjera vargiai padarysi, o Donata dar ruošiasi ir doktorantūrai šioje srityje. Optimizmo jaunimui tikrai netrūksta.

Mendelo uoste daug jachtų iš Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos ir kt. šalių. Dalis jų čia stovi pastoviai, tik keičiasi komandos ir visi čia atvyksta skatinami atrakcingos tunų žvejybos. Jachta išplaukia 2-4 dienom į vandenyną, gaudo tunus, deda į šaldytuvus ir krante kažkaip juos realizuoja. Buvome vienos tokios vokiečių jachtos pavaišinti ką tik Atlante pagautu kokiu 20 kg tuno mėsa, nuostabi...
Na o apie plaukimą link Amerikos, kita karta...
Linkėjimai visiems
Andrius
RagaineII
16°14.82'N
026°18.96'W
12:13
2008.12.08
Atlantas

Lapkričio 24 d.
Sveiki
RagaineII jau baigė savo viešnagę Kanaruose.
Viso šiame salyne praleidome 47 dienas. Kaip ir daugoka, bet vis tiek liko neaplankytos dvi salos: Hiero ir La Palma.

Vakar anksti ryte pakėlėme bures ir išplaukėme į Žaliojo kyšulio salas (Cape Verde salynas). Išvyko į namus ir mūsų svečiai, kurie čia buvo atvykę mūsų aplankyti ir pailsėti Kanarų šilumoje.

Kanaruose pamatėme iš tikro labai daug: ir nuostabia gamta, puikiai sutvarkytus mažus uostelius, prabangius viešbučius ir įdomias kainas. Pavyzdžiui, uosto mokestis parai 10 m. ilgio jachtai nuo 4 iki 15 EU, mašinos nuoma: nuo 15 iki 40 EU parai, neblogas vynas nuo 1,1 EU butelis, 1 ltr. Brendžio - 5,o EU, dyzelinis kuras 0,7 EU/ltr ir taip toliau.

Tikrai nesitikėjome, kad Kanaruose taip rūpinamasi jachtomis ir buriuotojais: tik įplaukus į mariną uosto darbuotojai pasitinka, nurodo vieta, priima švartuotės lynus, nurodo kur kas yra - elektra, vanduo, dušas. Tai įeina į uosto kainą. Visą naktį pastoviai budi apsauga. Ir tai yra ne tik didelėse marinose, kaip Las Palme, bet ir mažose, kaip pvz, Las Galletos.

Į Kanarus rudenį susirenka jachtos iš viso svieto. Jos kaip paukščiai mūsų Mingės pievose rudenį ruošiasi kelionei į pietus. Jachtos, gi, ruošiasi kelionei per Atlanta. Išplaukia kas kada, bet visi stengiasi išplaukti iki gruodžio mėnesio pradžios, kai baigiasi Karibuose tropiniai ciklonai. Ir dabar šalia mūsų plaukia dvi jachtos ta pačia kryptimi link Cape Verdes. Nuo Kanarų iki Cape Verde salyno yra apie 800 j.m., tad plauksime apie 8 paras, kaip tik tiek, kad priprastumėme prie ilgo buvimo vandenyne. Čia gyvenimas jachtoje ir įpročiai jau visai kiti, negu buriuojant iki Kanarų ir po Kanarus. Reikia išmokti taupyti vandenį, elektros energiją, išmokti užsiimti mankšta ir sportu mažoje jachtos erdvėje. O svarbiausia, palaikyti komandoje jaukią dvasią ir gerą nuotaiką. Man gi reikia prisiversti pradėti mokytis ispanų kalbos, prisiminti darbo įgūdžius su sekstanu. Šįryt jau išmokau nusiprausti su rankinio geliu purkštuvo pagalba: jis išpurškia vandens dulkes, jomis ir nusiplauni, sunaudoji tik apie 50 mililitro gėlo vandens.

Kanaruose, Las Galletos marinoje, sutikome vokiečių 11 m. metalinę jachtą. Šeima buriuoja nuo Tuniso link Karibų. Vaikui 2 metukai, moteris laukiasi šeimos padidėjimo, o po to, kai sausi pagimdys, kovo mėnesį vėl tęs kelionę, jau keturiese. Prašė jų palaukti Karibuose. Jie savo gyvenimo kažkaip kitaip jau ir neįsivaizduoja. Vis tik tas buriuotojų pasaulis kartais stebina. Aš tai jau daugmaž pripratęs prie tokio "valkatiško" gyvenimo, bet dukra su Egoi nenustoja stebėtis. Ir kiek mes dar sutiksime šioje kelionėje tokių įdomybių... ir įdomių žmonių.

Na o, čia Atlante, atrodo įplaukėme į garsiąja bevėjo juostą, tarp Kanarų ir Capo Verdes. Greitis krito iki 1 - 2 mzg., tikriausiai teks vėl prašyti senuko Volvo-Penta motoro pagalbos ir kaip nors tą apie 100 mylių zoną perplaukti...

Linkėjimai klubui, draugams, visiems. Manau jau jachtos žiemoja ant kranto. O pagal gauta info, pamaryje jau sniego atsirado, tad galima pradėti galvoti apie kitų metų keliones.
Iki kito karto
Andrius
RagaineII
26 34N: 17 40W
11 00 UTC
Atlantas

Lapkričio 2 d.

Spalio 31 d.
Sveiki
Išlydėjom Ambersail‘a. Tiesa, pirmi išplaukėm iš Las Palmo mes. Po mūsų išplaukė Ambersail‘as. Apsikeitėm dovanom, dėkingi Ambersail‘ui už pagalbą mums maistu ir vaistais - tikrai šioje kelionėje mums pravers. Išsiskiriant vis priminiau jiems – būkit atsargūs, labai geri užrašai yra ant daugumos vakariečių laivu: „safety at first“, t.y. saugumas pirmiausia. To jiems ir dabar linkiu. Nelaimių tikrai niekam nereikia, o buriuotojams mažiausiai, nes kas gi tau vandenyne padės.

Aplenkėm Gran Kanarios salą iš vakarų ir suradom mažiuką, jaukų uostelį Las Nieves. Jame ir sustojome. Praleidom jame tris nuostabias dienas. Iš vienos pusės vandenynas, o šalia kalnas 1,6 km aukščio. Deja, jo viršūnės taip ir nepamatėm, nes vis būdavo debesyse. Jachtos vaikai Rasa ir Egoi kaip mat susirado draugų vietinių gyventojų tarpe. Jie lankė mus, mes lankėm juos ir naudojomės jų būstų paslaugom. Tuose mažuose miesteliuose labai savita atmosfera: nėra daug turistų, vietiniai vienas kitą žino. Mus jau antra diena sveikino visas miestelis ir linkėjo gero kelio. Smagu. Tai ne didmiestis Las Palmas, kur tu jautiesi svetimas.

Na, bet viskam ateina galas, taip ir mūsų viešnagei Las Nieves ir 28 spalio, anksti ryte, kai vietiniai dar miegojo, atsirišom nuo krantinės ir pakėlėm bures į Tenerifės sala - iki jos 55 j.m.. Smagi, saulėta diena, labai permainingas vėjas, nuo total štilio iki 25 - 30 mzg., tai visas grotas ir genuja, tai 1 rifas ir mažas jib‘as.

Didžiuliai kalnai daro įtaką klimatui, aukščiausias Ispanijos kalnas, Pico del Teide 3717 m, yra Tenerifėje ir jo įtaka jaučiama. Vind wanas, vėjo autopilotas, einant pilnu bakstagu dirba super, jeigu jachta neperkrauta burėm. Jei jų tik per daug, jis nesusitvarko ir jachta pradeda grybauti, tik sumažinam bures ir jau galim eiti knygų skaityti. Taip ir darbavomės visą dieną, o vakare jau išmetėm inkarą prie Las Cristianos miesto pagrindinio pliažo ir su valtele komanda išskuodė į krantą. Salia stovi dar 7 jachtos iš viso svieto. Vakar vienas žilagalvis prancūzas pakvietė kokteiliui į savo jachtą, tai visą vakarą prakalbėjau su Juo apie rusų literatūrą ir I-jo pasaulinio karo ir revoliucijos rusų emigraciją į Paryžių, apie Normandija-Nemunas eskadrilę. Net keista, kažkur Las Cristianos, stovim užsiinkaravę ir kalbamės apie Pasternaką, jo daktarą Živago ir personažus. Apie Ilja Erenburgą, apie Leniną, Staliną ir de Golį. Jau sutemus išsiskyriau su šiuo įdomiu, daug mačiusiu žmogumi. Jie ruošiasi irgi plaukti į Capo verde, Dakarą ir Karibus.

Ryte pakėlėm inkarą ir išplaukėm iš svetingo pliažo į San Migelio marina priimti svečių: ryt čia į Tenerifę atskrenda Egoi tėvai aplankyti mūsų. Kartu nuburiuosim į La Gomeros salą. Visi čia sako kad ji puiki.

Čia, San Migel marinoje, vėl radau pažįstamą lenkų jachtą "BERG" (susipažinau Las Palme), tad jų pakviestas šį vakarą gilinsiu savo lenkų kalbos žinias.

Linkėjimai visiems. Labai apsidžiaugėm, kai sužinojom II turo rinkimu LT rezultatus. Vėl turiu dėkoti LT trumpabangininkams - viską per juos sužinom. Tikiu, kad Audrius Endzinas nenuvils šilutiškių ir kintiškių, labai džiugu....
Iki kito karto
RagaineII
Las Migeles, Tenerife, Canaria
Andrius
18 20 UTC

Spalio 24 d.
Sveiki
Pasiekėm Las Palma, sutikom „Ambersail'ą“, dabar va ryte pusryčiaudami planuojam, kur toliau plaukti - ar į rytinį Gran Canarios salos kraštą, ar į vakarinį. Ar iš vis neplaukti šiandien, o važiuoti į profesoriaus V.Lanzbergio koncertą salos viduryje, tad dar komanda tariasi.

Labai jau įspūdingos Kanarų salos, net sunku aprašyti. Viena vieta gražesnė už kitą. Stovėjome Fuertoventuros salos pietinėje dalyje, įlankoje išmetę inkarą. Aplink, kaip visada, stovėjo dar 6 jachtos. Mūsų draugai amerikiečiai taip pat irgi čia. Su valtele išsikėlėm į krantą ir apėjom visą iškyšulį. Tokios įspūdingos vietos dar nebuvau šioje kelionėje radęs: iškyšulys, senas švyturys, aplink uolos, mažas, labai mažas kaimelis, kavine su terasa ant iškyšulio krašto ir aplink vien akmenys ir juodas žvyras. Na tiesiog mėnulio peizažas ir nėra turistų ir prašmatnių viešbučių.

Po ilgesnes pertraukos teko buriuoti visa dieną: iš Fuertoventuros į Las Palma (50 j.m.). Vėl vind wanas darbavosi, o mes sau ramiai skaitinėjome knygas. Tiesa prieš pat Las Palmą stipriai buvome išgąsdinti - didelis delfinas pranėrė po jachtos apačią ir suveikė gylio matuoklio signalizacija (nustatyta buvo 4 m gyliui). Baisiausiai pradėjo cypsėti. Išsigandau iš kur vandenyne tokia sekluma, kol supratau, kad čia delfino darbas: tokių tad nuotykių kartais būna.

Las Palmo jachtų uostas sutiko mus prikimštas jachtų. Čia jos renkasi iš viso pasaulio, kurios dalyvaus ARC 2008 regatoje per Atlantą: Las Palmas - St.Lucia - Karibai. Daugumos jachtų įgulas sudaro šeimos, jachtos nuo 8 metrų iki maksi. Starto mokestis apie 500 svaru (britu). Mes sustojom šalia norvegų jachtos, Bavarija 36. Du jauni norvegai vyrukai irgi kirs Atlantą šioje regatoje, o po to gegužę grįš namo Golfo srovės pagalba. Tiesiog stebiuosi, koks populiarus buriavimas visam pasaulyje, ir kiek daug įvairiausių jachtų vagoja vandenynus. Na, o mes jau laukiame „Ambersail‘o“. Lietuvos trumpabangininkai pastoviai mus informuoja, kokios „Ambersail‘o“ pozicijos. Išeina, kad bus Las Palme apie 20 oo UTC, tad laukiam. „Ambersail‘as“ atlekia į Las Palmo įlanka, tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis. Švartuojam laivą ir sveikinam komandą. Tikrai įspūdingas laivas ir vaizdas, netgi Las Palmui, išlepintam įvairių jachtų. Yra į ką žiūrėti. Visus labai nustebino didžiulė LT vėliava, kurią komanda iškėlė ant vieno achterstago.

Vakar visa diena praėjo dalyvaujant „Ambersail‘o“ oficialiame sutikime, filmavime. Labai jau šauniai atrodo dvi Lietuvos jachtos, kurios plaukia aplink svietą, stovinčios viena salia kitos prie pagrindines Las Palmo krantines. Popiet jachtas aplanke ir prof. V.Lanzbergis su žmona. Sėdėjom gerą valandą su profesorium RagainėsII kajutėje ir plepėjom apie įvairiausius dalykus: buriavimą, jachtas, jų konstrukcijas ir netgi apie Kintų bažnyčios kiaurą stogą. „Ambersail‘o“ įgula stebėjosi, kad taip ilgai užlaikėme profesorių, bet gi iš tikro retas dalykas, kad tokie žymus žmonės skiria tiek dėmesio Lietuvos buriavimui.

Tuo tikriausiai ir baigsiu, nes komanda taip ir nenusprendė, ką šiandien daryti. Matyt kaip visada, laukia, ką pasakys kapitonas, tad turiu spręsti, bet matyt, kad vyksiu į koncertą.
Linkejimai visiems, visiems.

Las Palmas, Canaria
RagaineII
Andrius
10 15 UTC, 24 spalio

Spalio 15 d.
Sveiki
Gyvenimas vis tik ir toliau teka, nors ir praėjo LT Seimo rinkimai, toliau tenka kelti bures, tampyti virves, planuoti kursą, ieškoti saugios įlankos ramiai nakvynei. Mūsų kelionėje prasidėjo stovėjimai įlankose ant inkaro, t.y. išmetus inkarą, išbandėm mūsų inkaro gervę, inkarus, Anglijoje pirktą pripučiamą valtį. Viskas funkcionuoja, atrodo, puikiai, kad taip visad.....

Išlydėjom iš jachtos mūsų vokieti-portugalą Fabricijų. Jis iš Lanzarotės salos Arrecifės uosto išskrido į Diuseldorfą, į darbus. Vietoj jo iš Baskijos atskrido baskas Manu. Buriuotojas, labai šaunus vyrukas. Bėda, kad kalba tik ispaniškai: nei rusiškai, nei lietuviškai, nei galu gale angliškai nekalba. Tad dukrai tenka vertėjauti.

Praleidom vieną naktį Lanzarotes saloje super privat marinoje Pto del Carmen (18 Euro parai), po to dvi naktis praleidome pietinėje Lanzarotes salos įlankoje, ant inkaro, prie puikaus pliažo (28 50 975N; 13 47 564W;), dabar perplaukėme sąsiaurį tarp Lanzarotes salos ir Fuerteventura salos. Šiame sąsiauryje radom maža salytę Isla de Lobos (lietuviškai - vilkų sala, panašiai ir atrodo), tad suradę saugią įlanką (28 44 244N; 013 49 475W) ir sustojome ant inkaro. Komanda iš karto pavalgė ir sušokę į valtelę su Yamaha varikliuko pagalba nuplaukė į šią vilkų salą. Gal vilkai nesuės? (dėkui mūsų klubo draugui, vokiečiui Helmutui už dovanotas dvi radijo stoteles - viena plaukdami į salas visuomet pasiimam, kita lieka jachtoje, tad visuomet turim ryšį su mūsų keliautojais). Čia įlankoje sutikome savo pažįstamus iš Maroko amerikiečių jachtą, kuri grįžta iš kelionės aplink pasaulį. Jie taip pat džiaugiasi šia vilkų sala.

Vakar gavom info, kad kita lietuviu jachta, keliaujanti aplink pasaulį Ambersail,as bus Kanarų salose, Las Palme 22 spalio. Pasistengsim ir mes atplaukti tai dienai į Las Palmas. Pakolei tesime savo pažintį su Kanaru salynu. Tikriausiai ryt ar poryt plauksime į pietvakarinį, kitos salos Fuerteventura kraštą ir vėl ieškosime arba jaukaus uosto ar saugios įlankos. Taip ir teka mūsų kelionė, nuo salos iki salos, nuo šalies iki šalies. Komanda jau svarsto galimybę, po Kanarų plaukti į Senegalą, po to Cape Verde ir Braziliją. Tiesiog tikrai - apetitas atsiranda bevalgant. Tuo ir baigiu,
Linkėjimai visiems
Ragaine II
Isla de Logos
28 44 244N; 013 49 475W;
18 00 UTC
Andrius

Spalio 12 d.

Spalio 9 d.
Sveiki
RagaineII jau stovi ramiai prišvartuota Kanaruose, t.y. Kanarų salyno mažoje siaurės rytų salelėje Graciosa.

240 j.m. nuo Maroko iki šios salelės įveikėme be jokių nuotykių, tik teko kokias 60 j.m. plaukti su motoru, nes vėjo neradome. Po to pastoviai pūtė NE, tik retsykiais stipresnis negu 10mzg. Gyvenimo jachtoje diena jau tapo įprasta: Rasa su Egoi, po naktinio budėjimo miega iki pietų, po to Rasa tvarko jachta (valo) ir ruošia kartu su Egoi sunkiuosius pusryčius (lengvus pusryčius jau mes patys pasidarom, apie 8 ryto). Vygantas bendrauja su LT trumpabangininkais, kartais ir aš prisidedu, perklausom taip pat Stasio iš LT ir Bilo iš D.Britanijos orų prognozes, pasitikrinam e-paštą. Fabricijus, mūsų penktas komandos narys (vokietis-portugalas), tuo metu yra koktpike ir seka horizontą, ar nėra laivų. Jachta, aišku, kaip visuomet, jeigu einame su burėmis, vairuoja Wind vanas, vėjo pilotas.
Kuomet Rasa pakviečia visus pusryčių, draugiškai visi penkiese susėdame kajutėje prie stalo ir plepėdami kokią valandą pusryčiaujame. Toks tad rytas jachtoje RagaineII.

Vėliau jau kas sau: Vygantas toliau kankina radijo stotį ICOM, jam jau atsirado sportinis interesas, užmėgsti kuo daugiau įdomių ryšių ir gauti raportus, Rasa rašo straipsnius ispanų ir lietuvių kalba į www.ragaine2.com, Fabricijus koktpike rūko pypkę po pypkės ir yra dienos metu atsakingas už horizontą, t.y. kad nesusidurtume su kokiu laivu, nes mūsų vėjo autopilotas jų nepažįsta. Na o aš rausiuosi Atlanto locmaniniuose vadovuose ir strateguoju jachtos kelią ir naršau po visas įmanomas orų prognozes. Tenka dėti didelį pliusą mūsų oru GURU - Nagliui Šulijai, gaunamos e-paštu iš jo prognozes pakolei kas yra 100 procentines. Kaip rusai sako: tak deržat......

Dabar apie tris paras stovime šiame jaukiame uostelyje, kažkaip net nepatogu rašyt: stovėjimas Kanarų municipaliniuose uostuose, o jų čia daug, kainuoja nepadoriai: tik 4,5Eur su vandeniu ir dušu. Visa salą išvaikščiojome: tokios gamtos, vulkaninės kilmės, ko gero, daugiau ir nepamatysim, tiesiog stebuklas..... Vaikštom kaip po menulį, toks įspūdis ir dar aplinkui šniokščia Atlantas. Ryt, jeigu vėjas aprims, plauksim į kitą salą, rytinį Lanzarotte salos uostą Arrecife. Iš ten sekmadienį į Vokietiją, į darbą išskris Fabricijus, bus sunku apsieiti be jo....

Tiek trumpų žinių apie gyvenimą jachtoje RagaineII.
Linkėjimai visiems
RagaineII
Isla Graciosa
29 13 632N; 13 30 176W;
Andrius

Spalio 4 d.
Sveiki
Baigiame jau savo pažintį su Maroku ir šįsyk su Afrika. Sekantį kartą turėtume atplaukti į Afrikos žemyną tik už poros metų, tiesa, iš pietrytinės ir ne tokios saugios (Somalis) puses. Dabar gi dar džiaugiamės labai jau turistiniu Essaoira uosteliu ir miestu.

Nemaža čia yra privažiavę turistų, daugiausia France. Čia gi oficiali prancūzų kalba, bet yra ir vokiečių. Stovi didokas vokiečių katamaranas, irgi plaukia į Kanarus. Buvau jį prieš porą metų sutikęs Kalmar. Atplaukė seno stiliaus austrų jachta, stovi Spain jachta, maždaug mūsų dydžio. Taip kad jachtos renkasi iš visų pakampių pasirengusios gruodį kirsti Atlantą. Girdėjau, kad ir mūsų Ambersail,as taip pat startuoja.

Mes ryt, 5 spalio išplaukiam iš šio uostelio jau į Kanarus, Lanzarotte sala (240j.m. kursas 235), ten tesime savo pažintį jau su Kanarų salynu.

Marokas paliko dvejopą įspūdį: daug labai senovės, įvairios raižytos durys, sienos, matosi buvę galingi įtvirtinimai, mums neįprasta gamta. Ir šalia viso to arabiška netvarka ir mums neįprastas kvapas. Gal jeigu čia praleistum kokį pusmetį ir priprastum, bet pirmas dienas šokiruoja. Aplink Essaoira jau plyti smėlynai. Išėjus už miesto pusto smėlį. Kuomet plaukėme iš Safi į Essoaira (plaukėme bakstagu tik su mažu foku ir darėm 6 mzg.), pakrantė atrodė kaip mūsų Kuršių nerija tarp Pervalkos ir Juodkrantės, tik smėlis tamsesnis. Uostelis tiesiog prikimštas žvejų valčių ir didesnių laivų. Visi laivai mediniai ir didesni, tame tarpe (20 – 40 m ilgio). Juos čia pat uoste ir stato, dirba išimtinai rankomis, nesimato jokių elektrinių įrankių ar staklių, viskas daugmaž kaip ir prieš 100 metų, tik jau dabar naudoja ne bures, o Yamaha benzininius variklius. Kuras ryškiai pigesnis negu EU: 1 ltr. dyzelio - 0,7Eur, bet ir jų vid. uždarbis - tik apie 1000 dirhamu, 11 DH yra 1 Eur. Pigios daržovės ir vaisiai, taip kad šiandien prisipirksime kalną daržovių, kad užtektų ir Kanarams.

Jachtoje viskas O.K., toliau galvojame kaip didinti el. energijos gavyba, nes jos jau trūksta kompiuteriams, gal Kanaruose ka rasime????
Linkejimai visiems
RagaineII
Essouira, vis dar Marokas
Andrius

Spalio 1 d.
Sveiki
Savo kelionėje, RagaineII pasiekė pirmą kartą naują žemyną - Afriką, Maroką. Net kažkaip nesitiki, kad visai nesenai buriavome Kuršmarėse, Baltijoje, o dabar Atlantas, karsta Afrikos saule ir labai jau keista Maroko miestu tvarka, tiksliau pasakius, netvarka. Stovėjome porą dienų El Jadida uostelyje, (pralaukėme eilinį cikloną, vėjas stipriai ūžavo vantuose. Malonu tada stovėti uoste) labai gražus senamiestis, tiesa arabų sėkmingai niokojamas, dabar atplaukėm į Safi uostą, ryt bandysim plaukti i Essaouri uostą. Buriuotojai sako, kad gražus.

Pasipylė jachtos keliauninkės, keliaujančios kaip ir mes link Kanarų, o po to per Atlantą: olandų, prancūzų, suomių jachtos. El Jagidoje sutikome taip pat rusiuką: pavasari nusipirko Švedijoje 7,5 m plastmasinę jachtikę ir visiškai nemokėdamas buriuoti pasileido per Atlantą. Aišku, pirmas rimtas štormas jachtą apniokojo, dabar stovi El Jadidoje ir galvoja, ką daryt. Atplaukė amerikiečių jachta, vyras su žmona grįžinėja iš 3 metų keliones aplink pasaulį. Nieko, normaliai apiplaukė. Šiandien į Safi uostą atplaukė ir prie mūsų prisišvartavo prancūzas su drauge ir su maža aliuminine jachtike. Irgi pasileido per Atlantą, bet gavo pirmą stiprų vėją, ir aplamdyti atėjo į uostą. Taip, kad po pasaulį bando plaukioti, kas tik netingi, aišku geriau, kai ta daro daug maž profesionaliai.

Dar kartą labai dėkingas esu mūsų Lietuvos radijo mėgėjams - jie mums, kol turime trumpų bangų ryšį, stipriai padeda: laiku gauname prognozes, informacijas apie miestus ir uostus, galu gale sužinome, kas dedasi Lietuvoje. Dėkui Jiems...
Iki kito karto
RagaineII
Safi, Marokas
19 30 UTC
Andrius

Rugsėjo 26 d.
Sveiki
Na, galu gale, jau palikome senutę Europą ir jau beveik para plaukiame link Marocco. Neplanuotai buvome sustoje dar pačiuose Portugalijos pietuose, Lagos uoste. Ten turi plotą mūsų Fabricijus. Miestas išlaižytas, labai gražus, fantastiški pliažai ir vaizdai. Tikras pietų miestas, bet jame beveik nematėme portugalų, vien turistai iš Vokietijos ir britai. Jachtų uostas super, bet kainos už stovėjimą irgi super - 30 EUR už parą. Mums šiaip taip pavyko išsisukti, įdomu, kad net patys vokiečiai dažnai sustoja įlankoje ant inkaro ir su valtele kapstosi į krantą – jiems per brangu stovėti uoste. Išėję į vandenyną apie 20 valandų turėjome gerą bakstagą, ėjome 5 - 6 mzg. greičiu, bet ryte vėjo neliko. Tad dabar su motoru.

Per parą nueiname apie 110-120 j.m. Labiausiai patenkintas esu vėjo pilotu. Sunku net įsivaizduoti, kaip šauniai jis dirba. Kadangi dažniausiai plaukiame bakstagais ir fordakais, tai labai smagu, kad tais kursais jis puikiai dirba. Mes jau užmiršome, kaip reikia rankomis vairuoti, su varikliu einant dirba el. autopilotas - Reimarinas, su antra jautrumo klase. Šiaip yra 8 klasės, nes ant 8 klases labai jautrus, pastoviai dirba, bet pilnai užtenka ir II klasės. Su energetika problemų nėra, tik ji yra ant ribos, t.y. norėtųsi galingesnio vėjo generatoriaus, nes šis mažiukas tik kvapo palaikymui, reikės, tikriausiai, Trinidade ieškot galingesnio. Labai gerai, kad turime tris solar baterijas, bet jos labai jautrios saulei, jei saule užlenda už debesų, iš karto krenta elektros gamyba. Didžiausias energetikos valgytojas - kompiuteriai, nes labai dažnai juos naudojame: rasome laiškus, duktė redaguoja jachtos puslapį www.ragaine2.com, kartais pasižiūrime jūrlapius. O dažniausiai komanda rašo laiškus arba tikrina paštą. Nemažai energijos valgo ir CD grotuvas, bet muziką visada RagainejeII turėjo, turi ir manau turės pirmumo teisę. Geriau užges PC, GPS, bet Rolling Stones ar Stan Getz turime girdėti. Na duktė su Egoi dar Spain muzikos ir Bob Marley pastoviai klausosi.

Atsiradus Vygantui, radijo GURU, dabar dar dienos metu ir vakare dirba radijo siųstuvas ICOM 703. Bet niekas, nei amerikiečiai, nei norvegai, nei britai ir kiti niekaip negali suprasti, kad mes naudojame tik 10 vatų siųstuvą ir naudojame labai mažai energijos. Kiekviena diena kalbamės su LT radijo mėgėjais: jie teikia mums orų prognozes, patikrina uostus, į kuriuos norime įplaukti, net sužinome, kokia ir kiek verta Marocco valiuta. Taip kad naujienas is radijo mėgėjų gauname pastoviai. Tikrai ačiū visiems radijo mėgėjams....
Tiek trumpu žinių is Atlanto
35 20 N: 09 01W
09 30UTC
RagaineII
Andrius

Rugsėjo 13 d.
Sveiki
Šiandien, 13 rugsėjo, anksti ryte pajudėjome iš La Corunia link Lisboa. Iš baskų Bermeo 7 rugsėjo, su didžiule palyda, grojant liaudies muzikos ansambliui ir vietiniams šokant pagal šią muziką „Ragainė II“ buvo antrą kartą išlydėta: pirmą kartą iš mūsų Mingės. Mane, būnant Baskijoje, neapleido įspūdis, jog aš esu Gruzijoje, kuomet studijų laikais su draugais bastėmės po Kaukazą ir vidurinę Aziją. Šios dvi tautos labai panašios: muzika, apranga, šokiai, tarpusavio bendravimas, pagarba moteriai, šeimų klanai. Viskas sutampa. Tik Gruzijoje dabar bardakas, o čia klestinti ekonomika ir tauta......Tiek to.

Visą kelią, nuo Baskijos iki La Corunia turėjom ramius orus, tik naktimis vėjas ženkliai stiprėja, reikia prie to priprasti. Buriavome pastoviai išilgai kranto, gero matomumo ribose, slinko nuostabus kalnai, iš pradžių Cantabrija, Asturias ir Galicija, visur pilna mažų uostelių, taip ir norisi užsukti. Mūsų komandą šiame etape papilde trys baskai Rasos ir Egoi draugai, jie ruošia dokumentinį. filmą apie šią kelionę.

Taigi, La Corunia, Ispanijos buriuotoju Atlanto Meka, Galicija. Tvarka, nauja Nauticus marina, kaina nustebino, 15 EUR parai, įskaitant vandenį, elektrą, dušą. Net Skandinavijoje ir LT brangiau. Praleidom tris dienas, išlydėjom baskus namo, apsilankėm pas medikus (dukrai prireikė pagalbos) ir turizmas. La Corunia įžymi tuo, jog joje, ant Atlanto kranto, iškyšulyje stovi didingas, veikiantis, vienintelis Europoje, romėnų statytas švyturys Herkules (blt. blyksint 4, 20 sek.). Atrodo galingai. Jis ir dabar veikia - mes naktį įeidinėjom į La Corunia ir jis mums rodė kelią. Uoste daug jachtų iš visos Europos, du jauni vokietukai atburiavo su senuku folkbotu iš Viduržemio jūros, be jokių leerių ir autopilotų. Dabar laukia tralo, kuris juos parveš namo, daug prancūzų, ir, kaip ne keista, švedų. O jau labai keista, kad nesutikau ne vienos lenku jachtos, šiaip jų Baltijoje pilna..

Prasideda pietūs ir matosi jau jachtos, pasirengusios kirsti Atlantą. Sukomplektuotos vind wanais, saulės baterijom, vėjo generatoriais, įvairiom radijo antenom. Mes iš jų tarpo, jachtos komplektacija irgi neišsiskiriam...

Tai tiek si karta iš „Ragaiės II“, artėjam prie Finisteria iškyšulio, vietiniai perspėjo būti atsargiems, einu žiūrėti, kaip čia Rasai einasi...
Iki Lisboa
43 24N: 08 35W;
11 20 UTC
Ragainė II
Andrius

Rugsėjo 5 d.
Sveiki
Galų gale baigiau tvarkyti jachtą ir galiu prisėsti prie laiško Jums. Taigi, jau antra savaitė, kaip stoviu Bermeo uostelyje, Baskijos pakrantėje, šalia Bilbao, 12 j.m. Planavau išplaukti link Lisabonos 6 rugsėjo, per savo gimtadieni, bet eilinis ciklonas ir vėl sumaišė kortas. Kažkaip vis tie ciklonai persekioja Ragaine II ir laukia, kaip čia mane pasigavus. O Ragaine II vis pasislepia uoste, gal taip gudraujant pavyks ir pasatinius vėjus pasiekti.

Čia, Baskijoje, prasidėjo tikra žiniasklaidos ataka, aš jau nežinau kiek čia įvairių tele, radio, laikraščių korespondentų buvo: kiekvieną dieną interviu, foto, pokalbiai. Ačiū dievui, tai greitai baigsis. Jiems čia didžiulis įvykis Lituana jachtos atvykimas ir jos tolimesnė kelionė. Tad visus darbus jachtoje stengiuosi padaryti iki jų siestos pabaigos, o po to korespondentai, vaiku draugai, po to koks lenčas ir vakare, aišku, vynas.

Vakar vakare su Ilona ir jos vyru (lietuve gyvenanti Bermeo) aplankėme jų taip vadinamą "cioko". Joje radome tris Havi (Inesos vyras) draugus, geriančius alų, užsikandant kraujine dešra ir žiūrinčius TV. Tai yra paprasta patalpa, miestelio centre, kurią 20 draugų yra išsinuomavę ir joje įsirengę patalpą su virtuve, TV, baldais ir toje patalpoje jie su draugais susirenka švęsti švenčių, pasėdėti, išgerti alaus, vyno, pažiūrėti sporto varžybas. Tokia poilsio forma budinga tik baskams. Patalpos nuoma mėnesiui 5oo Eur, visas kitas išlaidas (kiek išgėrė vyno, alaus ar suvartojo maisto iš šaldytuvo), kiekvienas suvartojęs sužymi į žurnalą. Įdomu tai, kad šio "cioko" administracija keičiasi kas pusę metų, tad kiekvienas iš 20 šio klubo narių pabūna administratorium. Įdomu mūsų klube, per kiek laiko butų išgertas šaldytuvas alaus???????

Eilinį kartą rekomenduoju visiems rasti galimybes aplankyti Baskų kraštą, tikrai čia įdomu. Pažiūrėsim, kaip bus toliau.

Šiandien į jachtą jau pristatė EPIRB - satelitinį nelaimės plūdurą. Šventai tikiu, kad jo neprireiks, bet kai turi tai ir neprireikia. Eilini kartą ženkliai vėl nuseko jachtos biudžetas. Gal tai jau bus paskutines dideles išlaidos. Tikėkimės. Kitas uostas ir trumpas sustojimas bus La Corunia, Galicijoje. Tai Ispanijos buriuotoju Meka Atlanto pakrantėje.
Linkejimai visiems!
43 25N: 02 43W:
15 30 UTC
Ragainė I
Bermeo
Andrius

Rugpjūčio 27 d.
Sveiki
Ragainė II jau antra para kaip ramiai linguoja Baskų krašto mažame ir jaukiame uostelyje Bermeo, 12 jūrmylių nuo Bilbao. Pasirinkome šį uostelį, nes čia galima ramiai pailsėti, pamatyti tikrą Baskų kraštovaizdį, pasiruošti sekančiam etapui. Komanda rytoj išskrenda į LT. Liksime su dukra Rasa ir jos draugu Egoi. Susidomėjimas keista jachtos vėliava, jachtos pavadinimu ir mumis didelis: šiandien jau Bermeo radijo perduoda, kad jų uostelyje stovi Lituana jachta, kuri ruošiasi didelei kelionei. Vakar mus aplanke viena lietuvė, gyvenanti čia, kilimo iš Vilkijos, nuostabu. Ji čia gyvena septynerius metus ir tai pirmi lietuviai, kurie čia pasirodė. Labai gaila, kad lietuvių turistai neatranda šio krašto, čia tikrai nėra ko bijoti ETA, jų įtaka išpūsta žiniasklaidos. Šis kraštas fantastiškas, aš čia jau antrą kartą. Jo nesulyginsi su pietų Prancūzija, ar Ispanijos pietumis. Čia atvyksta iš visos Europos wave serfingo mėgėjai, kurie čia randa bangas, kokiu nėra visoje Europoje, jaukus ir maži žvejų uosteliai. Vienu žodžiu, čia reikia atvykti ir pamatyti, žodžiais sunku nupasakoti.
Na, o darbai nelaukia, paruoštas nemažas sąrašas darbų, kuriuos reikia atlikti iki sekančio etapo, tad pirmyn.....
Linkėjimai visiems!!!!!
Andrius Ragainė II
Bermeo
Baskija

Rugpjūčio 21 d.
Sveiki,
Pastoviai buriuodami prieš Atlanto ciklonus, pasiekėm ūkanotąjį Albinioną.
Prastovėjome 3 dienas Portsmunde, Britanijoje, pralaukėme eilini Šiaurės jūros cikloną, vėjas vėl ūžavo 8-9 balus, visos anglų super jachtos lindėjo Premier marinose (kaina parai 25,5 svaro). Deja, ir mes turėjome tiek mokėt. Buvome nuplaukę porai valandų į VIP mariną /Solent port/. Radom ten ne VIP jachtingo parduotuve. Užtat dabar jachtoje naujas Plastimo 6 vietų plaustas, skirtas okeanams, kurio šventai tikiu neprireiks, kaip Baltijoje ir Šiaurės jūroje rusiško PSN6 plausto daug metų neprireikė, taip pat atsirado jachtoje 2,2 m valtis, kurios prireiks, plaukiant į krantą pas čiabuves......Pacific okeane.

Na o dabar buriuojame Anglijos kanale/La Manse/ link Atlanto, už poros dienų turėtume jį pasiekt na ir po to į kairę, link Bilbao/Baskija, kur turėtume būt apie 26 - 27 rugpjūčio. Vejas, kaip visada šioje kelionėje, i ragus – 6, vietomis 7 balai. Grotas du rifai ir mažas fokas, baby foką teko nuimti, nes stipriai gulėjome dreife. Buriuotojai supras...

Kaip ir visi Lietuvos buriuotojai džiaugiamės Gintarės V. sėkme olimpiadoje, tikrai smagu, kad pasaulis sužinos apie Lietuvos buriuotojus. Liūdna dėl dingusio lietuvių trimarano Baltijoje. Sinkevičių gerai pažinojau - rimtas vyras, nežiūrint į amžių. Deja rugpjūčio 3,4,5 dienomis mes stovėjome Kiel kanale ir buvo tikrai rimtas storumas, tikiuosi kad jie atsiras...

Linkėjimai mūsų klubui ir visiems, pastoviai bandysim pranešt žinias iš Atlanto...
English channel
RagaineII
50 31N: 01
16 30 UTC
Andrius V.

Rugpjūčio 12 d.
Sveiki
Kelios pavėluotos išplaukimo savaitės dabar jau duoda savo vaisius. Per Šiaurės jūrą ritasi vienas po kito ciklonai ir tenka pastoviai buriuoti prieš vėją arba pralaukti juos uostuose. Gerai jeigu tai Amsterdamas (stovėjom dvi paras), yra ką veikti ir kur nueiti. Dabar artėjantis gilus ciklonas privertė mus užsukti į Hagą ir čia teks pralaukti stiprius priešinius vakarų krypčių vėjus. Šiaip jau viskas O.K., jachta elgiasi puikiai, nuovargio nėra, aišku pasiilgau namų ir jūsų visų, bet gal tai praeis....
Linkėjimai
Haga
Ragaine II
Andrius

Rugpjūčio 6 d.
Sveiki
Galų gale „Ragainė II“ išplaukė į Šiaurės jūrą. Kiel uoste pakeitėm senuko Volvo galvutės tarpinę, dabar variklis dirba o‘k. Tuomet, kuomet jūroje siautėjo audra, mes praėjome Kiel kanalą. Pernakvojome fantastiniam mažam jachtų uostelyje Cucshavene, kurį administruoja buriuotojų klubas (pvz. šaldytuve yra alus, vynas, el. viryklė, gali išsivirti kavos arbatos tu pats turi už tai susimokėti, įdedamas pinigus į klubo dėžutę, jokio sargo, kasininko nėra, viskas paremta tarpusavio pasitikėjimu). Tiesa, mūsų Mingės klube dar be to yra bevielis internetas, čia jo neradome. Bet tiek to.
Dabar plaukiame Šiaurės jūroje būryje jachtų. Daug olandų, anglų jachtų jau grįžta namo, tad plaukiame tarp jų draugiškai lenktyniaudami. Smagu ir jautiesi saugiai. Turim draugą vieną olandų senuko jachtą. Plaukiam su juo nuo Kiel kanalo. Jis mums pasako apie visas Šiaurės jūros buriavimo ypatybes. Jis irgi pastoviai svajoja apie Bilbao, Karibus ir Pacific ocean, bet... sako, kad nors tikrai plauks.
Kitas mūsų sustojimas - Amsterdamas, manau ji pasieksime ryt rytą ar dieną. Teks gelbėti komandą nuo olandiškų pagundu.
Linkėjimai visiems
Šiaurės jūra
53 58N; 08 13E
07 15 UTC
Ragaine II
Andrius V.

Rugpjūčio 1 d.
Vis dar esame Baltijoje. Generaliniu kursu nuplaukta tik apie 300 j.m., ryt anksti ryte planuojame būti Kylio uoste ir plaukti per Kylio kanalą į Šiaurės jūrą.
Viskas eina puikiai, Neptūnas mus lepina, ištisai saulė ir palankus vėjas.
Išsamesnį laišką parašysiu, kai jau būsime Šiaurės jūroje, nes Baltijoje jau daug, daug... kartų būta.
Mano rekvizitai banko sask., SEB bankas, LT75 7044 0002 0562 8372. Gal kas ir parems, du metai – ilgas laiko tarpas. Pinigėliai gali greitai baigtis...
Ragaine II
54 39 N; 12 54 E
05 30 UTC laiku
Baltija
Andrius V.

Liepos 30 d.
Taigi rašau Jums iš Baltijos jūros, liko apie 40 j.mylių iki Bornholm salos, smagus vėjas, kuris mus 1,5 paros nešė nuo Klaipėdos baigėsi, dabar vėjo nėra, tad plaukiame su senuko Volvo-penta pagalba...

Norėčiau padėkoti visiems, kas prisidėjo ir parėmė šią Ragainės II kelionę aplink svietą. Norėčiau būtinai paminėti mūsų klubą, jo narius, draugus, taip pat Šilutės Rotary klubą, UAB „Nemuno deltos projektai“, taip pat savo šeimą, kuri labai padėjo.

Šiaip viskas pakol kas o'k. Galu gale išsimiegojau, nes paskutinius 3-5 mėn. miegodavau tik po 4-5 val.
Linkejimai visiems
Ragaine II,
55 09 N; 16 15 E
4 val 45min. UTC laiku
Andrius V.

Kintų buriavimo klube įvyko Andriaus Varno ir
jo jachtos RAGAINĖ II išlydėtuvės į dviejų metų kelionę aplink Žemę

2008-07-27

Rugpjūčio 15 d.

Sveiki

Labai sunku atsisveikinti su Ramiojo vandenyno salynais, atolais, koraliniais rifais, mažomis valstybėlėmis. Bet... viskam ateina galas, atrodo taip išsireiškė kažkada Ostapas Benderis, taip ir mums...

Vanuatu salyno Efate saloje praleidome penkias dienas. Aš, kaip visada, trejetą dienų tvarkiau jachtą. Na, o pabaigoje savo viešnagės, pakeliavome su turizmo firma aplink salą su auto. Po to eilinį kartą sutvarkėm išplaukimo dokumentus ir pakelėm bures tiesiai į Australijos šiaurės rytus, į Cairns uostą (1300 j.m.).

Prižiūrėti jachtą - tai kaip ir namą: vieną galą baigei tvarkyti, žiūrėk - jau reikia kitą kampą remontuoti. Gerai kad čia, Ramiajame vandenyne, turiu tik jachtą, gi Lietuvoje dar reiktų ir namą ruošti žiemai, nors tiek džiaugsmo. Taigi, bemotoruojant iš Fiji į Vanuatu pradėjo per jachtos variklio reduktoriaus riebokšlį lašėti tepalas – pirmas signalas, kad kažkas ne taip. Patikrinau: pasirodo reduktoriaus galinis guolis baigė savo dienas ir išdaužė riebokšlį. Ačiū Dievui, Port Vila uoste radau SKF guolių firmos parduotuvę, trūkstamas dalis įsigijau ir reduktorių sutvarkiau. Dabar vėl lauksiu, kur kas nors atsitiks ar suges: nieko nepadarysi, mano jachtos variklis VOLVO Penta  pagamintas 1972 m., na ne jaunuolis...

Vanuatu sostinė, Port Vila uostas yra Efate saloje. Visas gyvenimas irgi sukasi čia. Labai gerai apsaugota nuo visų vėjų įlanka pilna užsiinkaravusių jachtų. Daugelis stovi čia jau ne pirmą savaitę: saugu, ramu, maistas pigus, na, ir oras nuostabus. Taip ir leidžia savo dienas ne vienas N.zelandietis ar australas. Daugelis tiesiog čia palieka jachtas keliems mėnesiams, grįžta į tėvynę, po to vėl atskrenda ir gyvena jachtoje.

Sala gyvena irgi daugiausiai iš turizmo. Pristatyta resort‘u, viešbučių, kazino. Šios teritorijos idealiai prižiūrimos ir tvarkomos, bet visas miestas nusėtas šiukšlėmis. Elektra yra tik mieste ir aplink miestą, gi visa sala be elektros. Tiesa, viename kaimelyje, japonai finansavo ir įrengė prie kiekvieno namo saules baterijas, tai pasak gido, tai didžiulis pasiekimas... ir pavydas kitiems kaimams.

Labai daug saloje liekanų iš II pasaulinio karo: Vanuatu, ar Naujieji Hebridai buvo didžiausia JAV karo baze po Havajų, Ramiajame vandenyne. Tanketės liekanas skalauja vandenyno bangos, tanko vikšrai voliojasi pakrantėje, didžiulis aerodromas apaugęs žole ir krūmais. Likę tik supilti pylimai, jei į juos žiūrėsi iš viršaus - pamatysi tris raides: USA. Kaip neprisiminsi mūsų "mylimų" raidžiu rinkinio SSSR. Na, tiesiog mėgsta didžiosios šalys pompastiką, čia jau nieko nepakeisi.

Kažkokia nenusakoma trauką šios Ramiojo vandenyno salos turi: gal tai vietiniai žmonės, ar gamta, ar vandenynas, visuomet vis kitoks. Čia, Vanuatu, nėra indų tautybės gyventoju (Fiji jų beveik dauguma), visi labai ramus, kartais net įtariu kažko užvalgę, užgėrę ar apsirūkę: tokie ramūs, besišypsantys ir tuo pačiu paslaptingi. Iš tikro atrodo, kad jie turi dar ir kitą pasąmonės gyvenimą, kur nėra labai svarbu, ar yra elektra, ar ne, ar turi batus, ar ne. Labai įstabų vaizdą mačiau Port Vila prie mokyklos po piet: vaikai išėjo į gatvę, mergaitė nusiėmė batelius, pasiėmė į ranką ir basa nubėgo. Pasižiūrėjau į kelią - aštrūs akmenukai, nesinori basomis eiti, o jie puikiausiai jaučiasi ir šypsosi. Lietuvių literatūros prieškario klasikoje irgi kažkur panašiai aprašyta.

Dabar gi, jau penkta diena kai esame vandenyne. Vėl grįžom į įprastą buriavimo rutiną: orų prognozės, burių parinkimas, nakties metu budėjimas, vėl jachta aplankė paukštukas nemažas. Be perstojo keičiam žvejybos įrankius, bet matyt, šioje vietoje vandenynas tuščias. Tik naktį ištraukėm kažką panašaus į juros gyvatę. Šiaip tuščia... GPS‘as skaičiuoja mūsų kursą ir mylias, vėjo autopilotas be nuovargio vairuoja ir, svarbiausia, nesiskundžia, mes gi, tikrinam ir tikrinam Australijos Didžiojo Barjerinio Rifo ir Torres sąsiaurio el.jūrlapius ir locijas: ten bus naviguoti sudėtinga.

Linkėjimai visiems ir iki Australijos
Andrius
RagainėII
Port Vila, Vanuatu - Cairns, Australija
Ramusis vandenynas